Vilniaus (Verkių) Kalvarijos yra šiaurinėje Vilniaus miesto dalyje, tarp Neries upės ir Jeruzalės, Baltupių rajonų. 1387 m. Verkiuose buvusį Didžiųjų Lietuvos Kunigaikščių dvarą Jogaila padovanojo Vilniaus vyskupams. Ilgainiui Verkiai virto nuolatine Vilniaus vyskupų vasaros rezidencija.

IX stotelė. "Jėzus pirmą kartą pas Kajafą"

XVII a. antroje pusėje Vilniaus išvadavimui iš rusų okupacijos (1655 - 1661 m.) atminti vyskupas Jurgis Bialozaras padovanojo 7 valakus žemės iš Verkių dvaro bažnyčiai ir Kryžiaus kelio stotims. Kalvarijos buvo pavestos vienuoliams dominikonams. 1662 m. pradėti statybos darbai truko iki 1669 m. ir baigti jau valdant vyskupui Aleksandrui Sapiegai.

1775 m. pradėta statyti dabartinė mūrinė bažnyčia, plečiamas vienuolynas. Pastatyta bažnyčia, pavadinta šv. Kryžiaus atradimo vardu, ir 20 mūrinių koplyčių buvo pašventinta 1772 m. per Sekmines. XVIII amžiuje iš viso įrengtos 35 Kryžiaus kelio stotys, septyneri mediniai ir vieneri mūriniai vartai, tiltas per Cedrono (Baltupių) upelį. Vienuolyno viršininko Dominyko Daunoravičiaus rūpesčiu 1793 m. vienuolynas išplėstas, prie bažnyčios primūryta zakristija.

1812 m. Kalvarijas buvo užėmę prancūzai, tais metais kilęs gaisras sunaikino vienuolyną ir biblioteką. Neužilgo vienuolynas buvo atstatytas, restauruotos kalvarijos. 1850 m. caro valdžios vienuolynas buvo uždarytas, bažnyčia tapo parapine. 1893 m. bažnyčia ir stočių koplytėlės buvo atnaujintos; koplyčių paveikslus nupiešė dailininkas Juozapas Balzukevičius.

Kalvarijos ir Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia

Vilniaus Kalvarijos tapo visos Lietuvos, ypač Vilniaus krašto lietuvių, maldininkų traukos vieta. Per Sekmines čia suvažiuodavo ar sueidavo iki 12000 maldininkų, o kasmet - apie 125000 piligrimų. Maldininkai, eidami Kryžiaus kelius, turėjo perbristi per Cedrono upelį. Buvo manoma, kad šio upelio vanduo turi gydomosios galios, tad maldininkai jį gerdavo bei parsigabendavo į namus. Abiejose Kryžiaus kelio pusėse sėdėdavo daugybė elgetų, kurie įvairiomis kalbomis giedodavo ir prašydavo išmaldos.

Po II pasaulinio karo sovietų valdžia Kalvarijas lankyti uždraudė, o 1962 m. buvo susprogdinta 31 koplyčia. 1990 m. atgavus Lietuvai nepriklausomybę, koplyčias pradėta atstatinėti. 1993 m. gegužės 30 d. įvyko pirmosios atstatytos koplyčios “Pas Erodą” atšventinimo iškilmės.