Lietuvos piligrimų bendrija Choose english language English Scegli la lingua italiano Italiano Pasirinkite lietuvių kalbą Lietuvių
Forumas | Nuorodos | Kontaktai
 
Apklausos

Rezultatai | Buvusios apklausos

Parama

Skirkite 2 proc. pajamų mokesčio Lietuvos piligrimų bendrijai ir piligrimams

Projektai

Facebook






Apie piligrimystę

Piligrimystė į šventas vietas vyksta nuo seniausių laikų. Šis reiškinys yra paplitęs visose svarbiausiose pasaulio religijose. Piligriminės kelionės – tai pirmosios žmonijos kelionės, kurių nelėmė išgyvenimo būtinumas.

Kas yra piligrimystė? Kodėl milijonai žmonių ištisus metus keliauja į šventas vietas? Kokios vietos laikomos šventomis ir kur yra pagrindiniai piligriminiai centrai?

Piligrimystė yra vienas iš žmonių judėjimo erdvėje tipų – kelionė į šventą erdvę. Krikščionybėje piligrimystė vertinama kaip savanoriškas pasišventimo aktas.

Piligrimų kelionės tikslas – šventa vieta ar šventas objektas. Tokiose vietose jaučiamas dieviškumas ar šventybė. Piligrimystės vietos dažniausiai yra tos, kurios susijusios su religijos atsiradimu (Jeruzalė, Betliejus), jos įkūrėjų, pranašų ar šventųjų gyvenimu. Šventos vietos – tai ir tos vietos, kur konkretus žmogus patyrė apsireiškimą (ar čia įvyko kitas stebuklas), pvz., Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų vietos Gvadelupoje, Lurde, Fatimoje, Knoke, Mejugorjėje ir kt. Piligriminėse vietose saugomos šventųjų relikvijos, šventi paveikslai, ikonos, skulptūros. Šventose vietose būna palaidoti šventi žmonės (šv. Jokūbo kapas Santjago de Komposteloje).

Kitos piligrimystės vietos – tai administraciniai religijos centrai (Vatikanas). Katalikų Bažnyčia sąvoka šventovė nusako „bažnyčią ar kitą šventą vietą, kur tikintieji gausiai atlieka maldingas keliones skatinamo ypatingų religinių motyvų pritariant vietos ordinarui“.

Pakeliui į konkrečią vietovę piligrimai aplanko vis daugiau religinės svarbos vietų. Tokios vietos (bažnyčios, vienuolynai) simboliškai žymi piligrimų kelią iš profanum į sacrum pasaulį.

Piligriminės kelionės žinomos visose pasaulio religijose. Anksčiausieji duomenys apie piligrimystę mus pasiekia iš Mesopotamijos. Gilgamešo epe, didvyris Gilgamešas, norįs būti nemirtingas, keliauja pas išmintingąjį Utnapištį. XIX a. prieš Kristų Asirų karalius Šalmaneseras III keliavo į Babilono ir Borsipos šventyklas.

Senovės Egipte į pagrindinių dievų šventoves per kasmetines šventes susirinkdavo milžiniškos žmonių minias. Tokių švenčių metu vykdavo procesijos upėmis arba miesto gatvėmis. Antikinėje Graikijoje daug piligrimų, ypač per olimpines žaidynes, keliaudavo į Dzeuso šventovę Olimpijoje.

Krikščionybėje piligrimystės reiškinys atsiskleidžia ryškiausiai. Pirmieji krikščionių piligrimai buvo Trys karaliai, aplankę kūdikėlį Jėzų.

Žmonės jau nuo II amžiaus keliauja į Romą, kur buvo nukankinti šventieji Petras ir Paulius. Krikščioniškos piligrimystės į Jeruzalę ir kitus Šventos Žemės miestus įsitvirtino jau III amžiuje ir ypač sustiprėjo, imperatoriui Konstantinui 313 m. Romos imperijoje legalizavus krikščionybę.

Piligriminės kelionės ypač populiarios tarp katalikų. Didžiausi krikščionių piligriminiai centrai beveik išskirtinai priklauso Romos Katalikų bažnyčiai. Didžiulės minios piligrimų keliauja į Romą ar į Mergelės Marijos apsireiškimų vietas Lurde (1858 m.), Fatimoje (1917 m.) Ten paliktos žmogaus kūno dalių kopijas iš medžio bei metalo (votai) simbolizuoja stebuklingą išgijimą ar išsigelbėjimą.

Piligrimystė turi ir simbolinę reikšmę. Tai kelionė ne tik į išoriškai apčiuopiamą vietą, bet taip pat kelionė į save savo vidaus erdves. Piligriminė kelionė išsilaisvinimo ir apsivalymo kelias, kurį perėjęs maldininkas persikelia iš žemiško pasaulio į šventybės karalystę.

LPB

©Lietuvos piligrimų bendrija, 2004 - 2017 | Darius Liutikas, +370 614 94092