Lietuvos piligrimų bendrija Choose english language English Scegli la lingua italiano Italiano Pasirinkite lietuvių kalbą Lietuvių
Forumas | Nuorodos | Kontaktai
 
--VILKAVIŠKIO VYSKUPIJA--

Apklausos

Rezultatai | Buvusios apklausos

Parama

Skirkite 2 proc. pajamų mokesčio Lietuvos piligrimų bendrijai ir piligrimams

Projektai

Facebook






Kryžiai

Pietiniame Dusios ežero gale, tarp Staigūnų ir Zebrėnų kaimų yra vieta vadinama Kryžiais. Kartais ši vieta dar Barūnų Kryžiais ar Sūduvos Šiluva vadinama. Šios vietos pradžia siejama su 1701-1702 metais – švedų karo pradžia. Tais metais šioje vietoje, gausiai apaugusioje miškais, apsistojo Lietuvos kariuomenė, vadovaujama Lietuvos kariuomenės etmono Mykolo Servacijaus Višnoveckio. Kariuomenė turėjo sulaikyti iš šiaurės į pietus per Sūduvą Gardino link žygiuojančias Švedijos karines pajėgas, vedamas karaliaus Karolio XII. Višnoveckis buvęs labai religingas ir pamaldus. Norėdamas išsimaldauti Dievo Motinos pagalbos, įsakęs nupiešti ant skardos Barūnų Marijos paveikslą, kurį laikydavęs su savimi, ir žygio metu prieš jį melsdavęsis. (Šis paveikslas yra išlikęs ir pakabintas atstatytoje koplyčioje).

1702 m. Sekminių vigilijos dieną, Višnoveckio stovykloje prie Dusios ežero, kariuomenės kapelionas atlaikęs pamaldas, o po savaitės, Švč. Trejybės šventės metu, buvo pastatyti trys kryžiai ant kurių vieno buvo pakabintas minėtas paveikslas. Šv. Apaštalų Petro ir Povilo dieną, baigiant aukoti Šv. Mišių auką, buvo pranešta apie švedų kariuomenės artėjimą. Kariai pasiruošė į mūšį, bet pamiršę prie kryžiaus pakabintą paveikslą. Kiek vėliau atsiminęs paveikslą etmonas pasiuntė patikimą žmogų jo atnešti, tačiau trijų kryžių vieta buvo švedų užimta. Šiems išžygiavus, piemenys Marijos paveikslą surado ir parnešė kaimo gyventojams. Vienas ūkininkas parsinešė jį namo ir paslėpė.

Praslinkus kuriam laikui per šias vietas ėjo senas, paliegęs ir apakęs Višnovieckio kareivis. Jam buvo sunku eiti, tad jis pasiprašė vadovo, kad nuvestų į gretimą kaimą, kur gyvena jo pažįstami ar giminės. Eidami jie kalbėjosi. Vadovas ėmė kareiviui pasakoti, kad prieš keletą metų netoli Dusios ežero žmonės atradę tris kryžius. Karys invalidas paprašė nuvedamas į tą vietą, kur kadaise Višnoveckio paliepimu jo kariai pastatė tris kryžius. Nuėjus į šią vietą invalidas karys sušuko: „žiūrėk, kas man darosi, aš regiu ir jaučiuosi sveikas. Pažįstu, čia toji pati vieta, tik paveikslo nėra“. Jis puolęs ant kelių padėkojo Dievui. Minėtas kareivis susirado ūkininką, pas kurį buvo paveikslas ir pakabino vėl ant kryžiaus. Garsas apie tai plačiai pasklido tarp žmonių. Apylinkių gyventojai vis dažniau lankė paveikslą ir tris kryžius.

Po kurio laiko Metelių klebonui kunigui Ignui Žibanavičiui vyskupas leido kryžių vietovėje pastatyti koplyčią. 1815 m. spalio mėn. buvo pradėti koplyčios statybos darbai. 1816 m. statybos darbai buvo baigti, o gegužės 25 d. vyskupas Marciejevskis atlaikęs pirmąsias šv. Mišias, koplyčią pašventino. Tuometinis popiežius Pijus VII (1800-1823) maldininkams suteikė atlaidus. Kunigo I. Žibanavičiaus statyta koplyčia ištarnavo beveik 100 metų, kol paseno. Metelių klebonas V. Jurgilas sumanė koplyčią atnaujinti, tačiau buvo aišku, kad rusų valdžia to padaryti neleis. Mat, rusai koplyčios nemėgo: čia rinkosi tūkstančiai žmonių, kurie vieną dieną galėjo „susibuntavoti“. Sumanus klebonas žinojo rusų valdininkų silpnąją pusę ir nutarė palenkti juos tais pačiais rusiškais rubliais. Vienam kitam po šimtinę padovanojęs, sakydavo: „Jūs tik niekam nesakykite ir nieko nežinokite, kad aš statau koplyčią“. Parapijiečių energingai talkinamas, miške slaptai suruošė reikalingą medžiagą, suvažiavo šimtai žmonių, per naktį viską suvežė į vieną vietą ir greitai pastatė naują, taip pat medinę koplyčią. Tai buvo prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

Koplyčios altoriuje buvo įtaisytas Dievo Motinos paveikslas ir pastatytas laikinai atvažiuojančiam kunigui namelis (klebonija). Čia nuolat gyveno tik koplyčios sargas. Atlaidų dienomis (per Sekmines ir šv. Apaštalų Petro ir Povilo dieną) suvažiuodavo tūkstančiai žmonių. Koplyčia buvo paskirta Švč. Mergelės Marijos, angelų karalienės garbei. Kryžių šventovė, kad ir neturtingai atrodanti, buvo plačiai žinoma ne tik Dzūkijoje, bet ir visoje Sūduvoje. Šioje Dzūkų „Šiluvoje“ rinkdavosi tūkstančiai maldininkų iš visos Dzūkijos ir Sūduvos krašto, kurie patyrę gausios Dievo palaimos, užtariant Švč. Mergelei Marijai, ypatingai mylėjo šią šventą vietą.

Ši koplyčia atlaikė du Pasaulinius karus, tačiau pokario metais sovietinei valdžiai įsakius, 1963 m. liepos 9 dieną koplyčia buvo nugriauta ir visiškai sulyginta su žeme. Nugriauta dėl to, kad čia rinkdavosi tūkstančiai tikinčiųjų, o ateistinei valdžiai tai nepatiko.

Atgavus Lietuvai Nepriklausomybę, 1990 m. buvo pradėta šios garsios šventovės atstatymo darbai. 1992 m. liepos 5 d. Vysk. Juozas Žemaitis įšventino kertinį koplyčios akmenį. Šios Kryžių vietovės ir koplyčios gerbėjai ypatingai dėkingi prelatui Ladui Tulabai (kilimo iš šio krašto), kurio iniciatyva Romoje buvo įkurtas koplyčios atstatymui skirtas fondas ir surinkta lėšų naujos koplyčios statybai. Jis ir asmeniškai prisidėjo, kad ši jam miela šventovė vėl galėtų tarnauti visiems tikintiesiems. Jo lėšų dėka, iš granito padarytas altorius ir tabernakulis. Tikintieji taip pat dėkingi jau mirusiam lietuviui, kunigui Jonui Buikui, kuris irgi prisidėjo prie šios koplyčios atgimimo. Jo dėka Italijoje buvo padaryta Marijos skulptūra (autorius Vincentas Mussneris), kuri skirta Kryžių koplyčiai kaip kun. J. Buikaus auka.

Kryžių koplyčios statybos darbams vadovavo Metelių parapijos klebonas kunigas Vytautas Prajara. Koplyčios architektas Juozas Žakauskas (Marijampolė); architektas-dizaineris Dainius Gailius (Alytus). Jubiliejiniai 2000-ieji m. - Šventieji Viešpaties metai; birželio 11-oji d. - Kryžių koplyčios šventinimo diena.

(Parengta pagal Metelių RP informaciją)

©Lietuvos piligrimų bendrija, 2004 - 2017 | Darius Liutikas, +370 614 94092