Lietuvos piligrimų bendrija Choose english language English Scegli la lingua italiano Italiano Pasirinkite lietuvių kalbą Lietuvių
Forumas | Nuorodos | Kontaktai
 
--VILNIAUS ARKIVYSKUPIJA--

Apklausos

Rezultatai | Buvusios apklausos

Parama

Skirkite 2 proc. pajamų mokesčio Lietuvos piligrimų bendrijai ir piligrimams

Projektai

Facebook






Aušros vartai

Aušros Vartai yra Vilniaus senamiesčio pietinėje dalyje. Kai 1503 m. DLK Aleksandras įsakė vilniečiams eiti karan prieš totorius, jie, bijodami palikti neapsaugotą miestą, prašė kunigaikštį nuo šios prievolės atleisti, pasižadėdami už tai apjuosti Vilnių mūro siena. Kunigaikštis Aleksandras 1503. IX. 6. Gardine parašyta privilegija su Vilniaus gyventojų prašymu sutiko ir įsakė vaivadai Mikalojui Radvilai apvažiuoti Vilnių pažymint gynybinės sienos kryptį. Sienos statybos darbai buvo baigti 1522 m. Jos ilgis 2, 9 km., apjuostas plotas 0, 8 km2. Privilegija sienoje leista įrengti 5 vartus, tačiau iš XVI a. pab. dokumentų matyti, kad būta 10 vartų. 1799 -1805 m. carinė valdžia miesto gynybinę sieną su vartais ir bokštais nugriovė. Tik Aušros Vartai dėl ten esančio stebuklingo Marijos paveikslo buvo palikti.

Aušros (Medininkų) vartų koplyčia

Ligi XVI a. pab. Aušros Vartai buvo vadinami Krėvos, vėliau Medininkų vartais, nes pro juos ėjo kelias į tuos miestus. 1594 m. pirmą kartą užtinkamas pavadinimas Aštrieji Vartai (lotyniškai Porta Acialis, lenkiškai Ostra Brama), nes ši Vilniaus dalis sudarė smailų kampą ir buvo vadinama Aštriuoju galu arba Aštriagaliu. Šiandien manoma, kad Aušros pavadinimas kilęs iš archaiško žodžio ‘’auštra’’ (aušra). Šis žodis slavų kalbose galėjo pavirsti į Ostra.

Pagal to meto Europoje įsigalėjusį paprotį pastačius vartus juose buvo kabinami šventi paveikslai - vartų globėjai. Tikėta, kad jie apgins miestą nuo priešų, maro ir bado. Apie stebuklingojo Aušros Vartų Marijos paveikslo atsiradimą nėra išlikę tikslių žinių. Žinome nemažai paveikslo kilmės versijų, priimtiniausia jų teigianti, kad paveikslas nežinomo dailininko sukurtas XVII a. I pusėje pagal nyderlandų menininko Marteno de Voso piešinį (Viena iš įdomesnių paveikslo kilmės hipotezių teigė, kad paveikslas galėjo būti Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto žmonos Barboros Radvilaitės (apie 1520 - 1551 m.) portretas. Šiandien šitokia galimybė paneigta).

Paveikslas tapytas ant 8 sujungtų ąžuolinių lentų, padengtų plonu kreidinio grunto sluoksniu. Marija paveiksle vaizduojama iki pusės, jos rankos sukryžiuotos ant krūtinės. Drabužis - žalsvai mėlynas apsiaustas, užmestas ant galvos, kaklas pridengtas baltu šaliu. Marijos galvą supa paauksuota saulė su spinduliais, tarp kurių yra 12 žvaigždžių. Paveikslo fonas bronzinis.

Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos paveikslas

XVII a. pabaigoje ar XVIII a. pradžioje paveikslas buvo pertapytas aliejiniais dažais. Vėliau apie 1840 m. dalinį paveikslo perdažymą atliko dailininkas Kanutas Ruseckas. XVII a. pabaigoje paveikslas papuoštas paauksuotu sidabro aptaisu. XVIII a. buvo pagaminti vainikai, iki 1927 m. puošę Marijos galvą. Paveikslo vainikavimo proga jau tikro aukso vainikus, senesniųjų vainikų pavyzdžiu, padarė Vilniaus auksakalys Ksaveras Goržykovskis. 1927 m. paveikslą restauravo profesorius J. Rutkovskis. Restauravimo metu paveiksle rastos 2683 skylės, kurios atsirado prikalant vinimis aptaisą ir votus. Vienoje vietoje paveikslas buvo rastas peršautas, tikriausiai švedų, kurie 1702 m. Aušros Vartuose gynėsi nuo juos puolančio Lietuvos kariuomenės būrio. Paveikslas vėl buvo restauruotas 1993 m., ruošiantis popiežiaus apsilankymui Aušros Vartuose, tuomet atnaujintas ir sidabrinis Švč. Mergelės Marijos rūbas, spalvotais mineralais išdabinta karūna.

Vilniaus Aušros Vartų paveikslą išgarsino iš Lenkijos atvykę basieji karmelitai. 1621 - 1627 m. miesto magistrato nario Ignoto Dubavičiaus lėšomis jiems prie Aušros Vartų buvo pastatytas vienuolynas. 1627 m. pradėjo veikti ir medinė bažnyčia. Jos vietoje 1633 - 1650 m. buvo pastatyta dabartinė mūrinė šv. Teresės bažnyčia (fundatorius Lietuvos pakancleris ir vyriausiasis iždininkas Steponas Pacas). 1654 m. bažnyčią iškilmingai konsekravo vyskupas Jurgis Tiškevičius. Iki šių dienų ji nemažai kartų buvo restauruota.

1655 m. į Vilnių įsiveržė rusai. Jie išvaikė vienuolius, nevyko pamaldos, bet tuomet dar nežymus Aušros Vartų paveikslas nebuvo paliestas. Kai 1661 m. rusai iš Vilniaus buvo išvaryti karmelitai grįžo ir dar uoliau meldėsi prie Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo. Tėvas Karolis ypač pasižymėjo skleisdamas Marijos paveikslo pagerbimą. Jo dėka 1668 m. Vilniaus miesto magistratas paveikslą perdavė globoti karmelitams ir leido virš vartų pastatyti jam koplyčią. 1671 m. medinė koplyčia buvo baigta statyti, į ją perkeltas paveikslas. Nuo tada įsigalėjo paprotys kasdien susirinkus prieš koplyčią giedoti Marijos garbei litaniją. Praeidami ar pravažiuodami pro vartus maldininkai nusiimdavo kepures.

1715 m. gaisro metu koplyčia sudegė, tačiau paveikslas buvo išgelbėtas ir patalpintas bažnyčios didžiajame altoriuje. Sudegusios medinės koplyčios vietoje pastatyta dabartinė mūrinė koplyčia, į ją paveikslas iškilmingoje procesijoje įneštas 1726 m.. Maldos nuotaikai ir rimčiai palaikyti gatvė buvo išgrįsta medžiu ir rūpestingai valoma, nes tikintieji klaupdavosi tiesiog jos viduryje.

Apie 1789 m. architektas Pjetras de Rosis suprojektavo galeriją ir mūrinius laiptus. 1829 m. koplyčia karmelito tėvo Mauricijaus iniciatyva buvo restauruota, jai suteiktos vėlyvojo klasicizmo formos. Greta koplyčios apie 1830 m. pastatyta dviejų aukštų su stiklo langais galerija, iš kurios buvo galima stebėti prie stebuklingojo paveikslo vykstančias pamaldas. 1927 - 1932 m. ir 1976 - 1986 m. koplyčia vėl buvo restauruojama.

1761 m. Vilniuje lenkų kalba pasirodė karmelito Hilariono knyga ‘’Relacya”, t. y. pranešimas “Apie stebuklingą paveikslą”. Yra žinomas tik antras šios knygos leidimas 1823 m. Knygoje tvirtinama, kad 1671 - 1761 m. dokumentuota 17 priesaika patvirtintų stebuklų, įvykusių per Aušros Vartų Dievo Motinos malonę.

Pirmoji žinia apie ypatingą paveikslo pagerbimą yra basųjų karmeličių kronikoje (1638 m.), kai jos iš Liublino atvyko į Vilnių. Bažnytinė vyresnybė paveikslo stebuklingumą oficialiai pripažino tik XVIII a. 1765 m. giesmėse paveikslas vadinamas stebuklingu ir nedraudžiama tokių giesmių giedoti. Apie Aušros Vartų Mariją kūrė A. Mickevičius, Slovackis, Sirokomlė- Kondratavičius ir kt. S. Moniuška 1843 - 1855 m. sukomponavo 4 Aušros Vartų Marijos litanijas lotyniškam tekstui.

Carinės Rusijos valdžia 1844 m. uždarė karmelitų vienuolyną. Lietuvos diktatorius Muravjovas 1865 m. buvo nutaręs uždaryti ir Aušros Vartų koplyčią bei paimti paveikslą, kuris, jo manymu, buvo ne katalikų, bet pravoslavų nuosavybė. Tačiau sumanymas nebuvo įvykdytas, nes Muravjovas 1865 m. pavasarį netikėtai buvo atšauktas iš Lietuvos.

Vilniaus gyventojams Aušros Vartus gausiai lankant susidarė tam tikra pamaldų tvarka. Kasdien nuo aušros ligi vidudienio prie paveikslo būdavo laikomos šv. Mišios. Tuo metu visą gatvę užpildydavo suklaupę žmonės. Vakarais būdavo giedama Marijos litanija ir kitos giesmės. Nuo 1735 m. Vilniaus Aušros Vartuose švenčiama Švč. Mergelės Marijos Globos šventė. Pirmą kart ši šventė, popiežiaus Klemenso XI leidimu, buvo švenčiama Austrijoje ir Ispanijoje 1713 m. Globos šventės atlaidai vyksta visą oktavą lapkričio mėnesį. Be jos ypatingai Aušros Vartuose švenčiamos šv. Juozapo globos (trečias sekmadienis po Velykų) ir Sekminių šventės. Per Sekmines maldininkų minios keliaudavo į Vilniaus Kalvarijas, o iš ten grįždamos užsukdavo į Aušros Vartus.

Iki I pasaulinio karo per Marijos Globos šventę visas 8 dienas koplyčia ir gatvė būdavo pilnos besimeldžiančių žmonių. Paskutinį vakarą, baigiamuosiuose mišparuose, dalyvaudavo beveik visi Vilniaus katalikai. Žmonių minios užpildydavo bažnyčią, galeriją ir visą gatvę iki Rotušės aikštės. Po mišparų ir litanijos ganytojas laimindavo maldininkus ir miestą.

1927 m. liepos 2 d. Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas buvo iškilmingai vainikuotas. Jam suteiktas Gailestingumo Motinos titulas. Ruošiantis vainikavimui paveikslas buvo restauruotas, suremontuota koplyčia. Yra duomenų, kad tuomet aplink paveikslą buvo apie 14000 stebuklingų išgijimų ženklų - votų (aukso ir sidabro širdys, rankos, kojos, akys ir kt. ). Dauguma jų buvo sunaudoti koplyčios sienų papuošimams.

Į karūnavimo iškilmes buvo kviečiami Lenkijos, Lietuvos ir kitų kraštų maldininkai. Jų tikėtasi sulaukti apie 100000, bet atvyko tik 10000. Nesant normaliems santykiams tarp Lietuvos ir Lenkijos, iš Lietuvos beveik niekas neatvyko, nors lenkų valdžia ir buvo atidariusi demarkacijos liniją. Iš Vilniaus krašto į iškilmes susirinko apie 2000 lietuvių, bet dėl liūčių pamaldose dalyvavo apie1000. Liūtys išsklaidė minias ir neleido įvykdyti nustatytos programos. Pačios iškilmės turėjo aiškų politinį pobūdį. Jomis norėta parodyti lenkų tautos prisirišimą prie Vilniaus ir jo šventovės Aušros Vartų, taip sustiprinant Vilniaus okupacijos faktą. Iškilmėse dalyvavo Varšuvos ir Poznanės kardinolai, 29 vyskupai, virš 1000 kunigų, Lenkijos prezidentas I. Mosciskis, maršalas J. Pilsudskis ir kt.

Šiandien Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas yra plačiai žinomas ir gausiai lankomas piligrimų iš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir kitų šalių. Daug šio paveikslo kopijų yra kitose bažnyčiose. Vatikane šv. Petro bazilikoje yra įrengta Aušros Vartų koplyčia. Aušros Vartuose 1993 m. rugsėjo 4 d. meldėsi ir susirinkusius maldininkus laimino popiežius Jonas Paulius II.

©Lietuvos piligrimų bendrija, 2004 - 2017 | Darius Liutikas, +370 614 94092