Lietuvos piligrimų bendrija Choose english language English Scegli la lingua italiano Italiano Pasirinkite lietuvių kalbą Lietuvių
Forumas | Nuorodos | Kontaktai
 
--KAUNO ARKIVYSKUPIJA--

Apklausos

Rezultatai | Buvusios apklausos

Parama

Skirkite 2 proc. pajamų mokesčio Lietuvos piligrimų bendrijai ir piligrimams

Projektai

Facebook






Šiluva

Raseinių rajone esanti Šiluva - gausiai Lietuvos bei kitų šalių piligrimų lankoma Marijos šventovė. 1457 m. P. Gedgaudas pastatė Šiluvoje pirmąją medinę bažnyčią ir dovanojo jai 146 valakus žemės. Mirus P. Gedgaudui Šiluva giminystės keliu atiteko Mikalojui Kęsgailai, vėliau vedybų keliu Zavišų giminei. Andrius Zaviša apie 1500 m. atstatė pasenusią ar sudegusią bažnyčią. Tačiau A. Zavišos sūnus Jonas 1532 m. perėjo į liuteronus ir pasisavino katalikams tėvo dovanotas žemes. Katalikų bažnyčios Jonas Zaviša nelietė, o už 0.5 km. nuo miestelio, šiandieniniame Zbarų kaime, pastatė protestantų koplyčią. Kai ši sugriuvo, Šiluvos valdytojas Merkelis Šemeta, užstato teise valdęs Šiluvą, prieš 1569 m. pastatė naują medinę protestantų bažnyčią.

Šiluvos protestantų tarpe būta nesutarimų. Kova, vykusi tarp liuteronų ir kalvinų, vėliau tarp kalvinų ir įvairių kitų sektų baigėsi kalvinistų pergale. 1591 m. kalvinistė Sofija Mitkevičiūtė - Vnučkienė bijodama, kad Šiluvos valdytojai negrąžintų katalikams tai, kas iš jų buvo neteisėtai paimta, nupirko iš Merkelio Zavišos ir jo žmonos Šiluvos turtus už 9000 lenkiškų auksinų, po to dar iš Bilevičių pripirkus kai kuriuos kaimus 1592. I. 4. viską užrašė Šiluvos kalvinams.

Nykstant katalikų bažnyčiai ir parapijai paskutinis katalikų klebonas J. Holubka, norėdamas apsaugoti kai kuriuos liturginius daiktus nuo sunaikinimo, sudėjo juos į medinę geležimi apkaltą skrynią, kurią įkasė į žemę po dideliu akmeniu. į tą skrynią įdėtas ir altoriuje buvęs Dievo Motinos paveikslas, bažnyčios dokumentai.

1588 m. Lietuvos statutui paskelbus nuostatus apie katalikams grąžintinus protestantų atimtus turtus, susirūpinta jų atgavimu. Dėl Šiluvos pirmasis bylą iškėlė Žemaičių vyskupas M. Giedraitis. Jo darbą tęsiančiam kunigui Jonui Smolkai - Kazakevičiui reikėjo dokumentų, kuriais būtų galima įrodyti Šiluvos bažnytinę nuosavybę. Čia atsitiko nauji įvykiai, ne tik padėję surasti dokumentus, bet ir nulėmę Šiluvos miestelio ateitį.

Pirmą kartą Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo istorija užrašyta 1661 m. Šiluvos klebono Mykolo Sviekausko. Apsireiškimo data nėra tiksliai nustatyta, bet manoma, kad tai galėję įvykti apie 1608 m. Yra išlikę kiek skirtingų apsireiškimo aprašymų, tačiau įvykiai klostėsi maždaug taip:

Piemenims ganant bandą bažnytinėse žemėse netikėtai ant didelio akmens pasirodė jauna, gražiai pasipuošusi, palaidais plaukais mergaitė. Ji laikė rtankose mažą kūdikėlį ir graudžiai verkė. Išsigandę vaikai nusiuntė vieną iš saviškių pas kalvinų pastorių Mikalojų Fierą pranešti, ką matę. Tačiau šis tik pasijuokė iš vaiko ir liepė jam grįžti į ganyklą.

Vakare piemenukai papasakojo tą atsitikimą namiškiams ir pažįstamiems. Kitą dieną daug žmonių susirinko į tą vietą. Pastorius, pasikvietęs kalvinų mokytoją Saliamoną Grocijų, atėjo varyti žmones namo ir barė juos kam tiki neprotingais vaikų pasakojimais. Taip jiems besibarant staiga vėl ant to paties akmens visi išvydo verkiančią moterį su kūdikiu ant rankų. įsidrasinęs pastorius ją paklausė: “Ponia, ko verki ?”. Moteris jam atsakė: “Prieš tai šiose žemėse buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama”. Tai pasakiusi ji pranyko.

Pastorius su kalvinų mokytoju paniekino tą regėjimą, palaikydami jį piktos dvasios ar vaizduotės padariniu. Tačiau piemenėliai, pargynę bandą, ėmė visiems pasakoti apie regėjimą. Tarp ūkininkų buvo ir vienas virš šimto metų amžiaus, nuo senatvės apakęs, senelis. Jis tarė kaimynams: “Sakykit, ką norit, bet aš jus tikinu, kad ne kokia šmėkla ant to akmens pasirodė, bet pati Mergelė su Sūnumi, kurio garbei tose žemėse katalikų bažnyčia stovėjo, bet, kiek aš atsimenu, prieš aštuoniasdešimt metų mūsų ponai ją nugriovė ir panaikino”.

Pasklidus pasakojimui apie apsireiškimą į Šiluvą atvyko Žemaičių vyskupijos oficiolas Jonas Kazakevičius. Išklausęs žmonių pasakojimą jis nuvyko į Raseinius, kur archyve tarp kitų dokumentų rado vieną, kuriame galėjo perskaityti tiktai šiuos aiškiai išlikusius žodžius: “O aš, Morkienė Vnučkienė…maršalkienė, tas stabmeldžių žemes visiems laikams paskiriu Šiluvos susirinkimui…”.Vėl atvykęs į Šiluvą ten susirado šimtametį senelį, kuris žinojo jog bažnyčios dokumentai yra užkasti skrynioje. Atvestas į buvusios bažnyčios vietą senelis staiga praregėjo. Iš džiaugsmo jis puolė ant kelių ir dėkojo Dievui už jam suteiktą malonę. Po to jis nurodė vietą, kurioje buvo paslėpta skrynia su bažnytiniais daiktais. Kasant iš tikro buvo rasta geležinė skrynia su brangiu arnotu, Švč. Mergelės Marijos paveikslu, bažnyčios įsteigimo aktu. Tai įvyko 1612 metais.

Kun. J.S.Kazakevičiui ypač brangus radinys buvo dokumentai, nes tai buvo teisinis pagrindas iš kalvinų susigrąžinti užgrobtuosius bažnyčios turtus. Byla pareikalavo daug išlaidų, pastangų, kol galiausiai buvo laimėta Vyriausiame Lietuvos tribunole 1622.VII.22. tribunolas priteisė grąžinti katalikams tai, kas jiems seniau priklausė. Buvo sudaryta komisija, kuri turėjo nustatyti katalikams priklausomų žemių ribas ir apskaičiuoti, kiek kalvinai privalo atsilyginti. Komisija apskaičiavo, kad kalvinai be žemės grąžinimo, turi sumokėti katalikams 9000 auksinų. Kadangi šie tiek pinigų neturėjo buvo susitarta, kad išmokės 3000, o likusieji pinigai dovanojami.

J. Kazakevičius, jau anksčiau paskirtas Šiluvos klebonu, ėmė rūpintis, kad Šiluvoje būtų pastatyta bažnyčia. Trūko lėšų, nes dauguma bajorų dar tebebuvo kalvinai ir prie statybos neprisidėjo. 1627 m. J. Kazakevičius savo lėšomis pastatė nedidelę medinę bažnytėlę. Švedams pasitraukus iš Lietuvos Šiluvos atlaidai sutraukė daug žmonių. 1629 m. per Marijos Gimimo atlaidus vien komunijų buvo išdalinta 11000. Žmones traukė garsusis akmuo ir didžiajame altoriuje pakabintas stebuklingas Dievo Motinos paveikslas.

Šiluvos bažnyčia tapo per maža, tad neužilgo buvo pastatyta kita, taip pat medinė, kryžiaus plano koplyčia. Bažnyčią 1651 m., jau po J. Kazakevičiaus mirties, pašventino Žemaičių vyskupas Petras Parčevskis.

Tačiau dar nesibaigė ir kova su protestantais. 1669 m. Šiluvos klebonas Sviekauskas pasiuntė vikarą Siernauskį su vyrais atimti iš kalvinų pasisavintą katalikų parapijos žemės sklypą. Kalvinistai priešinosi, įvyko ginkluota kova. Jos metu buvo sužeistas kunigas Siernauskis, koplyčioje peršautas Kristaus paveikslas.

Kalvinai vėl buvo paduoti į teismą. Žemaičių vyskupas Kazimieras Pacas, nuvykęs į naujojo karaliaus Mykolo Kaributo Višnioveckio vainikavimo iškilmes, Šiluvos bylą pristatė seimui. Karalius ir seimas 1669.XI.9. nusprendė kaltininkus nubausti mirties bausme, reformatų bažnyčią nugriauti ir liepė jiems sumokėti didelę baudą. Po derybų mirties bausmė liko neįvykdyta, bažnyčiapalikta, o kalvinai turėjo sumokėti mažesnę pinigų sumą - 13000 auksinų.

1700 m.su kalvinais bylinėtasi dėl kryžiaus nuvertimo kapuose, 1724 m. dėl bažnytinių dokumentų išvogimo iš skrynios. Tačiau kalvinams Šiluvoje nykstant ir nuo 1728 m.neturint pastovaus pastoriaus, 1754 m. jų bažnyčia virto Kėdainių filija, o vėliau sugriuvo ir nebebuvo atstatyta.

1760 m. kleb. J. D. Lopacinskis pradėjo statyti Šiluvoje naują mūrinę bažnyčią. Senoji medinė bažnyčia nebuvo nugriauta, o liko statomos viduje. Bažnyčios statybą užbaigė kun. Tadas Bukota. Jis pats, tapęs vyskupu, 1786 m. bažnyčią pakonsekravo. 1775.VIII.18. popiežius suteikė Šiluvos prepozitams infulato teises (nešioti pamaldų metu vyskupo insignicijas). 1892 m. Šiluvos bažnyčioje kilus gaisrui sudegė bokštai, stogas, išsilydė varpai. Kunigo Povilo Katelos rūpesčiu bažnyčia 1925 m. restauruota, atstatyti bokštai. 1976 m. Šiluvos bažnyčiai suteiktas Mažosios bazilikos titulas.

1625 m. J. S. Kazakevičius apsireiškimo vietoje pastatė nedidelę koplyčią. 1663 m. vyskupas Aleksandras Sapiega pastatė kitą, didesnę, o ant apsireiškimo akmens įrengė altorių su Jėzaus Nukryžiuotojo paveikslu. 1770 m. Šiluvos prepozitas Tadas Bukota peršautą Jėzaus Nukryžiuotojo paveikslą perkėlė į bažnyčią, o koplyčioje buvo pastatyta iš Londono parvežta marmurinė Dievo Motinos statula. Ilgainiui koplyčia supuvo ir 1804 m. buvo nugriauta. Jos vietoje Žemaičių vyskupo pagalbininkas Simonas Giedraitis pastatė naują, didesnę, savo stiliumi panašią į Vilniaus katedrą, medinę koplyčią.

1903 m. Šiluvos klebonu paskirtas kunigas Povilas Jurgaitis susirūpino naujos koplyčios statyba. Paryžiuje gyvenęs lietuvis architektas Antanas Vivulskis parengė mūrinės koplyčios projektą. Tačiau statybos pradžia nusitęsė ir tik 1912 m. kun. Jonas Mačiulis - Maironis pašventino koplyčios kertinį akmenį. Statyba buvo baigta ir koplyčia iškilmingai pašventinta tik 1924 m. rugsėjo 8 d. Londoniškė Marijos statula su altoriumi buvo pernešta į bažnyčios brangenybių koplytėlę.

Netrukus po Marijos apsireiškimo ėmė garsėti iš žemės iškastoje skrynioje rastas Dievo Motinos paveikslas. Vyskupas Jurgis Tiškevičius 1646 m. savo pranešime Šv. Sostui sako, kad Šiluvos bažnyčioje esąs Švč. Mergelės Marijos paveikslas yra garsus ir žinomas gausiomis malonėmis bei dvasinėmis dovanomis, kurias tikintieji nuolat gauna per Švč. Mergelės Marijos užtarimą. 1674 m. paveikslas buvo restauruotas ir įvilktas į sidabrinį rūbą. 1786 m. rugsėjo 8 d. Žemaičių vyskupas Steponas Giedraitis paveikslą iškilmingai vainikavo aukso vainiku. Iškilmės vyko tris dienas, jose dalyvavo apie 30000 žmonių, tarp kurių buvo daug aukštų pareigūnų, didikų. 1957 m. paveikslą restauravo Ona Šmigelskienė.

Nuo vainikavimo metų į Šiluvos atlaidus susirinkdavo gausybė piligrimų. Atlaidai trukdavo 8 dienas, į juos traukdavo didelės organizuotų maldininkų grupės. Yra žinoma apie Kražių jėzuitų kolegijos auklėtinių organizuotą procesiją į Šiluvą, vykusią 1677 m.

Savo nelaimei Šiluvos miestelis neturėjo nei upės, nei ežero, nebuvo ir gerų šulinių. Atlaidų metu kai kurie ūkininkai ir žydai savo šulinius užrakindavo. Žmonės varydavo savo arklius gerti už miestelio, dažnai net keletą kilometrų. 1842 m. klebonijos darže buvo iškastas gilus griovys, kuriame galėjo atsigerti maldininkų arkliai.

XVIII a. pabaigoje Šilinėse dalyvaudavo apie 30000, 1906 - apie 50000, o tarpukario Nepriklausomybės metais iki 100000 piligrimų. Šiluva tuomet tapdavo didžiausiu miestu, kuriame klestėjo prekyba, šurmuliavo maldininkų minios.

Sovietmečiu valdžia visaip trukdydavo rinktis maldininkams į atlaidus, tačiau ir tuomet jokie draudimai negalėjo sulaikyti tikinčiųjų troškimo pabūti Marijos apsireiškimo vietoje, pasimelsti prie stebuklingojo Dievo Motinos paveikslo.

1993 m. rugsėjo 7 d. Šiluvą, kaip vieną iš svarbiausių Lietuvos šventviečių, aplankė popiežius Jonas Paulius II.

©Lietuvos piligrimų bendrija, 2004 - 2017 | Darius Liutikas, +370 614 94092