1614 m. LDK vėliavininkas, Žemaičių žemės teisėjas Andrius Valavičius pasirašo fundacijos aktą, pakviesdamas bernardinų vienuolius į Tytuvėnus. Pirmieji atgailautojų ir elgetautojų ordino vienuoliai atvyko iš Vilniaus, Kauno, Krokuvos vienuolynų. Deja, fundatoriui mirus, bažnyčios ir vienuolyno namų statyba pradedama tik 1618m. Broliai bernardinai, laikinai prisiglaudę Tytuvėnų dvare, o mišias aukodami mažytėje, medinėje Šv. Jurgio bažnytėlėje, jau pirmaisiais metais pradeda misijinį, evangelizacinį darbą, kovoja su Reformacija, stengiasi atitraukti gyventojus nuo dar gyvavusios pagonybės.

1635 m. baigta. Tytuvėnų bernardinų vienuolyno bažnyčia buvo konsekruota Angelų Švč. Mergelės Marijos titulu. Dievo Motina yra pranciškonų ordino globėja ir jie per amžius skleidė Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo kultą. Kadangi vienuolyno bažnyčia, komplekse užima tokią vietą, kad būtų lengvai pasiekiama netik pasauliečiams lankytojams, maldininkams, bet ir vienuoliams, vienuolyno pastate įrengtas ir iki šių dienų iš likęs vienpusis koridorius. Juo greitai ir patogiai galima pasiekti bet kurią patalpą. Iš antrojo aukšto, vienuoliai, ilgu, šviesiu koridoriumi, patekdavo į vienuolių chorą-tai bažnyčios erdvė už didžiojo altoriaus. Vienuolių chore, bendruomenė rinkdavosi maldai. Istoriniai šaltiniai liudija, kad bernardinai bene ilgiausiai puoselėjo senąsias observantų ordino tradicijas, bendrai kalbėdami ir giedodami įvairias maldas, Liturgines valandas(Aušrinę-vidurnaktį, prima-6 val. ryto, tertia - po konventualinių Mišių, vidurdienį- sextą, vakare- kompletą, švenčių dienomis-vakarais giedami mišparai) .Nuolatinė malda ir giedamos psalmės, skambančios bažnyčios erdvėje, kiekvieną čia įėjusį pasitikdavo ramybė ir Dievo artumas.

18 amž. pradžioje jau kita Šv. Pranciškaus pasekėjų karta. kėlė iš griuvėsių ir vargų konventą, vėl puošė savo šventovę, skelbė Dievo žodį ir kvietė žmones arčiau. Jo. 1736 m. Tytyvėnų vienuolyne įsteigiama mokymo institucija-noviciatas. Jaunų žmonių apsigyvenimas suteikė vienuolynui šurmulio ir gyvumo. Tikėtina, kad kaip ir kitose bernardinų bažnyčiose evangelinius įvykius pamaldų metu, iliustruodavo vaidybiniai intarpai. Tikinčiuosius sutraukdavo puošnios bernardinų mišios, spalvingos procesijos, kuriose dalyvaudavo ir bažnytinės brolijos. Iš brolijų seniausia buvo Šv. Onos įkurta dar 1617 m. Vėliau buvo įsteigtos Šv. Barboros, Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo, Šv. Pranciškaus Serafiniškojo ir Šv. Antano Paduviečio draugijos. Vienuoliai kartu su brolijų nariais savo gyvenimo pagal evangeliją pavyzdžiu siekė palaikyti visuomenėje tikėjimą ir ugdyti katalikiškas vertybes.

XVII a. amžiaus viduryje bernardinai rekonstruoja bažnyčios interjerą. Nors griežta Pranciškonų ordino regula. skelbia neturtą, tačiau bernardinai niekada neslėpė, kad moka mylėti ir puoselėti grožį, kuris stebina, džiugina maldininką ir šiandien pravėrusį Dievo namų duris. Mergelės Marijos angelų karalienės bažnyčioje sukuriamas devynių altorių, krikštyklos ir sakyklos itin puošnus vėlyvojo baroko ansamblis. O amžiaus pabaigoje, gvardijono Jeronimo Franickio rūpesčiu už suaukotas lėšas pastatomi nauji vargonai, kurių. puikaus gaudesio galime klausyti ir šiandien. Tai seniausi autentiški, veikiantys vargonai Žemaitijoje.

1771-1780 m. prieš bažnyčią pastatomos arkadinės galerijos, kuriose įrengiamos Kryžiaus kelio stotys. Vienuolis Antanas Burnickis iš Jeruzalės į Tytuvėnus parvežė žemės - tai relikvija, kurią kažkada lietė Išganytojo kojos, jam nešant kryžių į Golgotos kalną. Ši žemė buvo išdėstyta stikliniuose gaubteliuose po Kryžiaus kelio stočių atvaizdais. Tuo pačiu laikotarpiu, tarytum nuostabus relikvijorius, arkadinių galerijų kiemo centre, iškyla Šventųjų laiptų koplyčia, kur kiekvienos akmeninės pakopos viduryje įdedamos relikvijos - suteikiančios koplyčiai Viešpaties kančios paliudijimą. Bernardinų vienuolių rūpesčiu, šios relikvijos, jau du šimtmečius simboliškai jungia tolimą Šventąją Žemę ir mažą Žemaitijos miestelį. Su Tytuvėnų vienuolyno Kalvarija siejasi piligrimystės reiškinys išlikęs iki šių dienų. Kaip simbolinė Naujoji Jeruzalė- Tytuvėvų Kryžiaus kelias suformavo šiai vietovei būdingą kančios kelio stočių pamaldumo formą, kurią nūdien bandoma prisiminti ir atgaivinti.

1829m.įsigalioja naujos stojimo į vienuolyną taisyklės, pagal kurias leidimo reikėjo prašyti administracinės valdžios, o galutinį sprendimą priimdavo Peterburge veikusi dvasinių reikalų valdyba. Tuoj po to uždaromas noviciatas Tytuvėnuose.

1841 m. įsaku Rusijos vyriausybė konfiskuoja vienuolynų žemės nuosavybę (fundatoriaus valia Tytuvėnų vienuolynui buvo užrašyta 17 valakų, 22 margai, 196 rykštės - apie 350 ha žemės), už ją pradėta mokėti algas pinigais. Vienuolynai neteko savivaldos – buvo panaikinta provincijolo pareigybė.

1850 m. Motiejus Valančius įšventinamas vyskupu. Jo veikla padarė didelę įtaką dvasininkijai ir visai žemaičių visuomenei. Jis sugebėjo legaliomis priemonėmis, spirtis rusintojų užmačioms. Vyskupo laiškai, kviečiantys žmones atsisakyti degtinės, steigti blaivybės brolijas, ir dar karščiau visiems susitelkti maldoje, yra išlikę vienuolyno archyve.

Socialinio ir tautinio nepasitenkinimo banga pradeda 1863 m. sukilimą. Jame dalyvavo daug Lietuvos kunigų ir vienuolių Netoli Tytuvėnų vyko net keletas mūšių su rusų kariuomene. Zigmantas Citavičius, Raseinių apskrities karinis viršininkas buvo įsirengęs sukilėlių stovyklą. Caro valdžia apkaltino vienuolius dalyvavus mūšiuose ir teikus paramą sukilėliams Generalgubernatoriaus M.Muravjovo įsakymu vienuolynas uždaromas, gvardijonas Andriejus Petravičius areštuojamas.ir ištremiamas į Sibirą. 250 metų Tytuvėnuose savo namus turėję vienuoliai, priverčiami išsikelti į vienintelį likusį Kretingos vienuolyną.

www.tytuvenai.eu