Šimonių vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1669 m. Manoma, kad šio miestelio pavadinimas kilo nuo girios sargo Jono Šimonio ir kunigo J. Šimausko pavardžių. Šių vyrų atminimui vyskupas Mikalojus Steponas Pacas 1671 metais pašventino neseniai pastatytą kaimo bažnyčią ir įvedė atlaidus, kuriuos pavadino Šimonių vardu. Ilgainiui ir pats bažnytkaimis imtas vadinti Šimonimis.

Labiausiai šią vietovę išgarsino Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų paveikslas. Jį tikintiesiems kartu su sidabrine taure ir arnotu šventindamas Šimonių bažnyčią taip pat padovanojo vyskupas Mikalojus Steponas Pacas. Nuo to laiko Šimonis ėmė lankyti piligrimai. Iš lūpų į lūpas sklido kalbos apie stebuklingus nutikimus, išgijimus, Švč. Mergelės Marijos teikiamas malones. 1700-aisiais užrašyti 35 nepaprasti pagijimai. Iki šių dienų bažnyčią dar aplanko sunkūs ligoniai, kurie meldžiasi prie paveikslo ir laukia stebuklo.

Istorija byloja, kad Šimonyse galėjo būti ne vienas Marijos paveikslas. Pagal vieną iš versijų žmonės Šimonių apylinkėse ieškojo vietos bažnyčiai pastatyti ir ant eglės rado kabantį Marijos paveikslą. Tai palaikyta Dievo ženklu ir toji vieta parinkta Šimonių bažnyčiai. Ją pastačius paveikslas buvo įtaisytas didžiajame altoriuje, kuris netrukus pagarsėjo stebuklais.

Kita versija sako, kad prie kapų ant didelės eglės kabojo Marijos paveikslas. Žmonės šventadieniais prie jo rinkdavosi melstis. Dar prieš bažnyčios statybą manyta, jog paveikslas turi stebuklingų galių. Todėl nuspręsta, kad vietoje eglės turi atsirasti naujos bažnyčios altorius. Remiantis kitais šaltiniais, Šimonių bažnyčia pastatyta toje vietoje, kur pasirodė Marija.

Trečiasis Marijos paveikslas galėjo atsirasti 1779 metais perstačius senąją bažnyčią. Naujuosius Dievo namus pašventinęs vyskupas Giedraitis tais pačiais metais įvedė atlaidus.

Didžiajame altoriuje buvo Nukryžiuotojo ir Kristaus Prisikėlimo paveikslas. Dešinėje pusėje - šv. Jurgio ir šv. Domininko, o kairėje - šv. Onos ir iš Romos parvežtas karaliaus Jono Sobieskio Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Pastarasis buvo popiežiaus Inocento dovana jam už turkų sumušimą prie Vienos 1683 m.

Pasakojama, kad su trečiuoju Marijos paveikslu nutikdavo įdomių dalykų. Kad ir kur jį pakabindavo, paveikslas paslaptingai vis atsirasdavo toje bažnyčios vietoje, kur kadaise pasirodė Marija.

O 1762 metais pasižadėjęs tarnauti Marijai praregėjo būsimasis Šimonių klebonas Vladislovas Bareika. Jis įšventintas į kunigus 1792 metais atvyko į Šimonis ir čia klebonavo tris dešimtmečius.

Pardavęs pusę savo dvaro V. Bareika pastatė kleboniją. 1800-aisiais padidino bažnyčią ir atnaujino Švč. Mergelės Marijos paveikslą. Nuo to laiko Dievo Motinos veidas mainydavęsis: išblykšdavęs ir parausdavęs, atrodydavęs tai liūdnas, verksmingas, tai besišypsantis.

Iki 1862 metų Šimonių bažnyčioje užrašyti nepaprasti pagijimai. O stebuklingas paveikslas būdavo nukabinėtas padėkos ženklais. 1915 metų vasarą vokiečiai sudegino bažnyčią ir kleboniją. Ugnyje žuvo stebuklingas Marijos paveikslas ir visi bažnyčios dokumentai. Taip pat vokiečiai susprogdino ir varpinę.

Dabartinis Švč. Mergelės Marijos paveikslas įrengtas 1928 metais. Jį norėdamas didesnės garbės Marijai už 3 tūkst. litų nupirko klebonas Jurgis Martinaitis.

Nuo 19 a. užrašytas ne vienas atvejis, kai Šimonių bažnyčios stebuklingasis paveikslas išgydė tikrai sunkias ligas. 1821 m. iš mirties gniaužtų tokiu būdu ištrūko gangrena susirgęs J. Kuzminas.

1893 metais Butėnų kaime gimusi Zuzana Šlapelytė buvo visiškai raiša. Gydytojai jai nežadėjo nieko gera, o sulaukus šešerių patarė amputuoti abi mergaitės kojas. Dėl dukros susikrimtusi motina atsidavė Marijos globai ir pasižadėjo ištisą mėnesį sveikatos savo mergaitei prašyti prie stebuklingojo paveikslo. Kai pažadas buvo įvykdytas, jos dukrelė pasveiko.

Nuo reumato ligos pagijo ir Barbora Gudaitė. Dėl sunkios ligos iškrypo ketverių metų mergaitės stuburas ir ji galėjo vaikščioti tik susikūprinusi. Ją vargino baisūs skausmai. Motina savo sergantį vaiką pavedė Marijos globai. Norėdama išmelsti mergaitei sveikatos, pasižadėjo dalyvauti visose Šimonių brolijos šventėse, tomis dienomis pasninkauti ir kiekvieną sykį tris kartus keliais apeiti bažnyčią. Po tokios aukos B. Gudaitė visiškai pasveiko.

20 a. užrašyta ir kitokių nepaaiškinamų reiškinių, kurie, kaip manoma, vyko dėl Marijos paveikslo galių.

Pasakojama, kad 1936 m. Šimonių klebonas J. Martinaitis išvažiavo į trijų dienų rekolekcijas ir grįžęs rado bažnyčią apiplėštą. Į Dievo namus įsibrovę vagys paėmė monstranciją kartu su ostija.

Kunigas pasižadėjo melstis tol, kol šie daiktai atsiras. Ir taip pamaldos bažnyčioje vyko ištisą parą, kol ankstyvą rytą viena kaimo moteris pranešė, jog prie jos namų stovi monstrancija. Po poros dienų prisistatė ir pats vagis. Prisipažinti dėl piktadarystės jį privertė keistas nerimas ir savigrauža. Šis įvykis dar labiau sustiprino šimoniečių pamaldumą Marijai.

Pranašiškas sapnas 1932 m. nulėmė Marijos statulos šalia bažnyčios sienos atsiradimą. Klebonas J. Martinaitis susapnavo neaiškią žmogaus figūrą, kuri liepė atstatyti Marijai garbę ten, kur ji seniau buvusi. Tą vietą dvasininkui turėjo padėti rasti iš bažnyčios pamatų išaugęs medelis.

Ir iš tiesų iš akmenų į dienos šviesą prasiveržti negalintis augalas buvo rastas. Šalia jo pastatyta Marijos statula. Dabar švenčių metu prie jo klūpi ir pagalbos prašo tikintieji.

Istoriniais duomenimis, iš viso Šimonyse Marija apsireiškė tris kartus. Visi šie apsireiškimai įvyko Lietuvai sunkiais laikais. Pirmą kartą - kai mūsų krašte atsirado krikščionybė, antrąkart - kai iš Vakarų kilo erezijų bangos, trečiąkart - kai iš Rytų slinko raudonosios ordos, o iš Vakarų - rudasis maras.

Šaltinis: http://www.kmintys.lt/?psl=talalojus&id=12