Europos sąjungos statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, Estijoje ir Latvijoje iš užsienio atvykę turistai praleido daug daugiau naktų (savaime aišku, ir dienų) nei Lietuvoje, kuri lenkia minėtas šalis gyventojų skaičiumi. Kokios priežastys tai lemia?

Trys svarbiausios iš jų yra ne kartą analizuotos ir minėtos. Tai:

1) Blogas Lietuvos pasiekiamumas oro ir jūrų transportu;

2) Kryptingos turizmo politikos nebuvimas;

3) Lietuvos įvaizdžio neapibėžimas ir informacijos stoka, mažas Lietuvos žinomumas pasaulyje.

Šias pagrindines priežastis taip pat papildo ir tokie veiksniai, kaip, pavyzdžiui, neišvystyta turizmo infrastruktūra mažuose miesteliuose, per maža laisvalaikio veiklos ir pramogų įvairovė.

Lietuvos pasiekiamumas

Apie blogą susisiekimą su Lietuva oro transportu jau ne kartą kalbėta. Be abejonės, yra bandoma šią situaciją gerinti ir plėsti oro maršrutų kryptis, tačiau vis dėlto 2012 m. liepą tiesioginiais skrydžiais iš Lietuvos sostinės Vilniaus buvo galima susisiekti su 12 Europos Sąjungos sostinių, kai tuo tarpu iš mūsų mažesnių kaimynų Latvijos sostinės Rygos galima tiesiogiai skristi į 17, Estijos sostinės Talino – į 13 kitų ES šalių sostinių.

Žinoma, Lietuvą galima pasiekti ne tik oro transportu, bet ir keliais bei jūra. Automobiliais į Lietuvą atvyksta didžioji dauguma (daugiau nei 80 proc.) užsieniečių (daugiausia – iš kaimyninių šalių: Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos). Tačiau dauguma kaimynų Lietuvą lankė tikrai ne pažintiniais ar rekreaciniais tikslais (tokia yra dažniausia turizmo samprata), bet verslo, prekybos ar profesiniais. Be to, kelionė į Lietuvą automobiliu iš Vakarų ir Pietų Europos yra sunki ir pavojinga dėl prastų kelių Lenkijoje. Kalbant apie jūrų transportą, pastebime, kad šioje srityje daugiau vystomas ne keleivių, o krovinių pervežimas. Yra tik keletas tiesioginio jūrų keleivinio transporto susisiekimo su Klaipėda krypčių. Kruizinių laivų keleiviai Klaipėdoje ar Lietuvos pajūryje dažniausiai praleidžia vos kelias valandas.

Lietuvos turizmo politikos skersvėjai

Mums jau seniai žinomos Lietuvos turizmo sektoriaus stiprybės ir silpnybės, tačiau mažai kas daroma, bandant šias silpnybes panaikinti, o stiprybes dar labiau atgaivinti ir efektyviai išnaudoti. Turizmo ištekliai panaudojami ne itin efektyviai, o jo plėtra planuojama netolygiai ir paviršutiniškai. Žinoma, turizmo verslas priklausomas ir nuo bendrų ūkio raidos tendencijų, smulkiam ir vidutiniam verslui sudarytų sąlygų, mokestinės ir regioninės politikos.

Be to, mažai išnaudojame pagrindines turizmo sektoriaus Lietuvoje stiprybes, tokias, kaip vertingas gamtos ir kultūros paveldas, mažai urbanizuotas kraštovaizdis, pakankamai dideli rekreaciniai ištekliai, kultūriniai ir etniniai ryšiai su tokiomis šalimis kaip Lenkija, Rusija, JAV ir kt.

Apskritai, Lietuvos turizmo politikoje trūksta aiškių strateginių prioritetų, kryptingos ir nuoseklios veiklos. Iki šiol nėra aišku, kokie mūsų tikrieji turizmo siekiai, o Turizmo departamentas jo galimybių viešinimą dažniausiai supranta kaip važinėjimą po įvairias parodas užsienyje, tačiau mažai koncentruojamasi į turistams skirtą informaciją internete, filmus ir reportažus žymiausiose pasaulio televizijos kanaluose, išmaniesiems telefonams skirtas programas. Štai, pavyzdžiui, Estijos angliškas šalies pavadinimas internete randamas apie 7 kartus dažniau nei Lietuvos. Vakarų šalių turistams, savarankiškai atvykstantiems į Lietuvą, dažnai vis dar sunku rasti lankytinus objektus, nes dažnai trūksta informacijos keliuose, nuorodų (ypač anglų k.) į objektus.

Lietuvos žinomumas

Prie mažo turistų srauto prisideda ir šalies reklamos trūkumas. Lietuva, kaip šalis, šiuo metu praktiškai nėra kryptingai reklamuojama. Trūksta aiškaus šalies įvaizdžio ir tapatumo. Ilgą laiką šalis užsienyje buvo pristatoma per turizmo informacinius centrus, kurių veikla buvo nelabai aiški ir visiškai netikslinga. Šiuo metu stengiamasi vystyti daugumą turizmo krypčių. Bet, užuot ėmusis visko, Lietuva galėtų išnaudoti savo turimus resursus ir vystyti, pavyzdžiui, ekologinį ir kaimo, religinį turizmą. Pakalbėjus su JAV ar kitų ne Europos šalių turizmo tyrėjais, jų patarimas yra pristatyti Lietuvą kaip egzotišką šalį, kurioje JAV ar kitų šalių keliautojai galėtų atrasti kažką naujo, patirti neregėtų įspūdžių.

Turizmo statistika

Prieš kuriant įvairias strategijas, derėtų pasižiūrėti ir į turizmo statistiką. Lietuvoje pagrindinis turizmo statistinių duomenų teikėjas yra Statistikos departamentas. Statistinių duomenų pateikiama gana įvairių (kasmet parengiamas apibendrinantis elektroninis leidinys „Turizmas Lietuvoje“), tačiau kartais Statistikos departamento renkama informacija pasižymi savitomis metodikomis, kurios nėra aiškios. Ypač prasta situacija, kai norima surasti į Lietuvą atvykusiųjų turistų motyvus. Departamentas pateikia diagramą, kur vienas iš galimų kelionės Lietuvoje tikslų yra nurodomas kaip atostogos, kiti – giminių ir draugų lankymas, sveikatos puoselėjimo tikslai ir kt. Tačiau dažniausiai būtent per atostogas ir lankomi giminės ir draugai, poilsiaujama kurortuose ir pan. Statistikams kažkodėl neįdomūs ir religiniai turistai bei piligrimai, kurių kiekvienais metais Lietuvą aplanko vis daugiau.

Esami turizmo prioritetai

Turizmo verslą ir politiką reglamentuojančių strategijų ir programų patvirtinta yra, tačiau dažnai jų turinys yra bendro pobūdžio. Kaip minėta, siekiama vystyti viską, kas yra susiję su turizmu. Štai Nacionalinėje turizmo plėtros 2010–2013 metų programoje nustatytos 4 prioritetinės Lietuvos turizmo rūšys: kultūrinis, aktyvaus poilsio (pažintinis), dalykinis (konferencijų) ir sveikatos turizmas. Tai – gana platūs prioritetai, nes kultūrinio ir aktyvaus poilsio turizmo sąvokos apima didžiąją dalį turizmo veiklos. Be to, dar siūloma vystyti ir pramogų turizmą.

Kultūrinis turizmas toje pačioje programoje apibrėžiamas kaip keliavimas su tikslu pažinti kultūrinę aplinką, neaplenkiant kraštovaizdžių, kultūros ir gamtos paveldo, tradicijų, išskirtinio gyvenimo būdo, įvykių ir kultūros renginių, vaizduojamojo ir scenos meno, kitų kūrybinių ir kultūrinių pokyčių procesų.

Taigi apibrėžimas apibūdina tiek keliautojų patirtį, tiek kelionės tikslą ir veiklas. Iš tikrųjų, kultūrinis turizmas yra susijęs su socialinės tikrovės patyrimu, skirtingo intensyvumo socialiniais kontaktais, kultūriniu paveldu. Jei kultūrą suvoksime kaip iš skirtingų dalių susidedančią mozaiką, susijusią su žmonių mąstymu (tikėjimai, požiūriai, įsitikinimai, nuostatos, normos, vertybės), veikla (norminiai elgesio modeliai, gyvenimo būdas ir stilius) ir tos veiklos produktais (meno kūriniai, darbo produktai ir įrankiai, kiti kultūros produktai), tada kultūrinis turizmas tampa dominuojančio gyvenimo būdo pažinimu lankomose vietovėse.

Vadinasi, kultūrinis turizmas remiasi tiek vietos istorija ir ten gyvenančių žmonių sukurtu paveldu, tiek šiuolaikiniu žmonių gyvenimu. Šiandien vis daugiau turistinės veiklos rūšių ir atrakcijų laikomos kultūrinėmis. Kultūrinis turizmas tapo tarsi skėčiu, po kuriuo slepiasi susijusios veiklos rūšys – istorinis turizmas, meno turizmas, muzikos turizmas, muziejų turizmas, kulinarinis turizmas ir kt.

Tačiau minėtoje programoje kultūrinio turizmo rūšys ir samprata nėra detalizuotos, daugiausiai kalbama apie kultūros paveldo objektų ir kultūrinių renginių lankymą. Šiandien, viešojoje erdvėje pristatomos skirtingos su kultūriniu turizmu susijusios iniciatyvos, kurios greitai nuslopsta ir išblėsta.

Aktyvaus poilsio turizmas Nacionalinėje turizmo plėtros 2010–2013 metų programoje apibrėžiamas kaip keliavimas gamtinėje aplinkoje pėsčiomis, dviračiais, slidėmis, valtimis, kopiant į kalnus ir kitaip, panaudojant savo fizines ir dvasines jėgas ar turint tikslą jas atgauti. Lietuvoje kalnų nėra, tačiau šalies gamtos potencialą ir kraštovaizdžio grožį išnaudoti turizmo reikmėms verta.

Sveikatos arba medicininį turizmą vystyti būtina. Lietuva turi tikrai gerų kurortų, sanatorijų ir reabilitacijos centrų. Žinoma, vystant medicininio turizmo paslaugų infrastruktūrą, nereikia pamiršti, kad būtina plėsti ir kitas turistams aktualias laisvalaikio praleidimo galimybes. Taip pat svarbu prisiminti, kad sveikatos sąvoka apima ne tik fizinę, bet ir dvasinę, intelektualinę, emocinę, socialinę žmogaus sveikatą. Taigi medicininis turizmas turi būti vystomas lygiagrečiai su kultūriniu ir renginių turizmu.

Iš užsienio atvykusiems turistams svarbus veiksnys yra galimybė susikalbėti (tai ypač aktualu medicinines paslaugas teikiančiam personalui). Lietuvoje vyresni nei trisdešimties metų lietuviai dažniausiai gali bendrauti rusų, kai kurie – ir anglų kalbomis, jaunimas iki 30 metų – anglų kalba.

Dalykinis turizmas– tai keliavimas profesiniais ar darbo tikslais, siekiant įgyti profesinių žinių ir jas papildyti, dalyvavimas dalykiniuose susitikimuose ar seminaruose, konferencijose ar kongresuose. Dalykinį turizmą vystyti gali kiekvienas iš mūsų, dalyvaudamas tarptautiniuose projektuose, užmegzdamas darbinius kontaktus su užsienio kolegomis. Galimybės dalykinio turizmo plėtrai atsivers 2013 metų antrojoje pusėje, kai Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungai. Dalykiniam turizmui yra svarbu ne tik patalpos ir jose esantys įrenginiai, bet ir apgyvendinimo, maitinimo paslaugų kokybė, vadybiniai konferencijų organizatorių sugebėjimai. Daugiausiai Lietuvoje vyksta nedidelių tarptautinių konferencijų viešbučiuose esančiose konferencijų centruose. Dalykinio turizmo organizatoriams svarbu tinkamai pristatyti ir Lietuvoje esančius dalykinių interesų objektus (ūkio šakų, technikos, mokslo, verslo ir kt.).

Turizmo rūšys

Tačiau be minėtų kultūrinio turizmo ir jo porūšių, sveikatos, aktyvaus poilsio ir dalykinio (konferencinio) turizmo egzistuoja nemažai su jomis persipinančių turizmo rūšių: nuotykių, agrarinis, dviračių, kaimo, ekologinis, edukacinis, religinis, sporto, moterų sekso, vyrų sekso, politinis, ekonominis, ekstremalus, archeologinių radinių, militaristinis, genealoginis, tamsusis (ir nelaimių), antgamtinių reiškinių pažinimo, literatūrinių vietų, filmų, romantinis, vyno, kruizinis, pramoginis, alaus, hobi, vakarėlių ir kt. Kiekvienas šis žodis rodo ne tik turizmo rūšį, bet ir potencialias verslo galimybes.

Yra ir keletas abstraktesnių turizmo rūšių: darnus, lėtasis, savanorių, jaunimo ir senjorų. Lietuva taip pat galėtų labiau vystyti ir virtualų turizmą, kuriam nereikia fizinės infrastruktūros.

Galimi turizmo prioritetai

Kaip matome, egzistuoja daugybė turizmo rūšių ir porūšių. Tačiau pasigendame platesnės diskusijos tarp ekspertų ir visuomenės, kokius turizmo prioritetus Lietuvoje tikslinga vystyti. Man tenka dalyvauti įvairiose mokslinėse turizmo konferencijose užsienyje, kur įvairūs specialistai analizuoja savo šalių turizmo siekius. Iškart pastebima, kaip sklandžiai įvairių regionų atstovų ir bendruomenių siūlomi turizmo prioritetai įsilieja į šalių prisistatymą. O ką mes galime pasiūlyti Lietuvai?

Pirmiausia, turime išskirti siauresnes, tačiau perspektyvias turizmo sritis. Jas galėtume sieti su mūsų šalies įvaizdžiu, ir šiuos prioritetus aiškiai atpažintų potencialūs užsienio turistai. Savo ruožtu, dar kartą įvertinęs turimus turizmo išteklius ir pasaulyje egzistuojančias šio verslo tendencijas, siūlyčiau apsvarstyti galimybes daugiau dėmesio skirti žemiau minimoms turizmo kryptims Lietuvoje.

Religinis turizmas. Lietuva – Kryžių kalno ir kitų šventų vietų šalis. Religinio turizmo galimybės čia nėra plačiai išnaudojamos. 2007 m. buvo pristatyta popiežiaus Jono Pauliaus II piligrimų kelio programa. Tai, be abejo, labai gerai, tačiau šiai programai skiriamos lėšos daugiau nukeliauja atskirų šventovių remontams ir infrastruktūrai. Pati programa nesiejama su potencialių piligrimų apgyvendinimu ir maitinimu, trūksta aiškių maršrutų ir nuorodų.

Iš 20 pagrindinių Lietuvos šventų vietų daugiau nei pusė yra mažesniuose miesteliuose ir kaimuose, tad religinis turizmas būtų puiki galimybė suintensyvinti šių ir aplinkinių vietovių ekonomiką, sukurti naujas darbo vietas. Piligrimai, keliaujantys pėsčiomis, dažniausiai įveikia vienos dienos maršrutą (pvz., Vilnius–Trakai), tačiau reikia vystyti ir ilgesnius maršrutus. Patraukliausiai čia atrodo 65 km ilgio kelias iš Kryžių kalno į Šiluvą (per Tytuvėnus), jungiantis dvi pagrindines Lietuvos šventoves. Reikiamai išvysčius infrastruktūrą, šis trijų dienų kelias galėtų tapti išskirtiniu traukos objektu pėsčiomis keliaujantiems piligrimams ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų katalikiškų kraštų: Lenkijos, Italijos, Ispanijos ir kt. Prisiminkime, koks populiarus yra kelias į Santjago de Kompostelą Ispanijoje, kur piligrimai pėsčiomis nueina daugiau kaip 800 km.

Agrarinis turizmas ir kaimo turizmas. Agrarinis turizmas daugiausia susijęs su kaimo vietovėse siūlomų ir su žemės ūkiu susijusių veiklų pasirinkimu. Jis siejamas su kaimuose esančiomis pramogomis. Žinoma, šios turizmo rūšys yra susipynusios. Lietuvoje yra daugiau kaip 600 kaimo turizmo sodybų, kurios gali suteikti nakvynę apie 13 000 poilsiautojų vienu metu. Be to, Lietuva turi gilias agrarines tradicijas. Užsienio turistams įdomu ne tik poilsiauti sodyboje, atsipalaiduoti pirtyje ir šalia esančiame ežere, bet ir įsigyti ekologiškų produktų, išmėginti žemės ūkio darbus (arti pasikinkius arklį, šerti gyvulius), susipažinti su senovės valstiečių naudotais įnagiais ir įrankiais (kartais – ir pačiam pasigaminti kokį nors dirbinį iš medžio ar nusiausti juostą iš linų), apsilankyti specializuotuose kaimo ūkiuose (pvz., vaistažolių, ožkininkystės ir kt.). Lietuvoje taip pat būtų galima sukurti įvairius labirintus (užsienio šalyse taip pat ypač populiarūs labirintai kukurūzų laukuose), organizuoti vienadienes iškylas į šalia esančius piliakalnius, alkakalnius, pelkes. Agrarinis ir kaimo turizmas įdomus tuo, kad skirtingais metų laikais gali pasiūlyti vis kitokius užsiėmimus. Šio turizmo rūšies sezoniškumas vis mažėja.

Be to, agrarinis ir kaimo turizmas yra labai reikšmingas kaimo ekonomikai ir socialinės struktūros palaikymui. Žemės ūkio rajonams tai – puiki galimybė vystyti ekonomiką ir įvairiapusiškai patenkinti gyventojų poreikius.

Lėtasis turizmas. Lėtasis turizmas yra atsakas greitėjančiam pasaulio tempui ir sparčiam išteklių vartojimui. Ši turizmo rūšis susijusi su tokiomis politinėmis iniciatyvomis kaip šiltnamio dujų išmetimo mažinimas, produktų perdirbimo ir ekologiško maisto vartojimo skatinimas. Gyvenimo tempas lėtinamas laikinai atsisakant šiuolaikinių technologijų (televizoriaus, kompiuterio ir interneto, mobiliojo telefono), perdėto vartojimo. Pasaulyje kuriami įvairūs judėjimai – Lėto maisto, Lėtųjų miestų (Cittaslow) ir kt. Lėtas maistas yra pagamintas švariai ir teisingai, t.y. nekenkiant aplinkai, gyvulių ar žmonių gerbūviui. Tokio maisto vartotojai puikiai žino visą jo gamybos kelią ir tarsi tampa gamintojų partneriais. Lėtojo turizmo koncepcija apima ne tik ekologiškų produktų vartojimą, vietinių tradicijų pripažinimą, bet ir lėtesnį keliavimą: mažinant nukeliaujamą atstumą, didinant nakvynių vienoje vietoje ar regione skaičių.

Lėtasis turistas rinksis ėjimą pėsčiomis ar važiavimą dviračiu vietoj automobilio. Sustojimas vienoje vietoje ilgesniam laikui leidžia ne taip dažnai žvilgčioti į laikrodį, geriau pažinti vietovę, jos tradicijas, joje gyvenančius žmones. Taigi pagrindinis lėtojo turizmo elementas yra ne kiekybė, o kokybė. Lietuvos kaimo kraštovaizdis, čia gyvenančių žmonių būdas ypač tinka šitokio turizmo vystymui. Lėtiesiems turistams galime pasiūlyti nepažeistos gamtos stebėjimą, keliones dviračiu neasfaltuotais kaimo ir miško keliukais (šiuo atveju tai yra privalumas), kulinarinį paveldą.

Lėtojo turizmo koncepcija įsilieja į ateities turizmo scenarijus, nukreiptus ne į naujų vaizdų ir daiktų vartojimą, o į autentiškos patirties išgyvenimą. O būtent šitokios patirties mums juk tikrai netrūksta!

Artėjant naujai Europos Sąjungos (ES) finansinės paramos perspektyvai, ypač svarbu turėti aiškius turizmo prioritetus, žinoti, ko mes siekiame ir kokių turistų Lietuvoje laukiame. Tik tai išsiaiškinę, galėsime ne tik įtraukti turizmą į įvairių paramos sistemų uždavinius, bet ir efektyviai panaudoti ES struktūrinių fondų paramą. Kita vertus, šios lėšos turėtų būti skiriamos ne tik infrastruktūros plėtrai, bet ir Lietuvos žinomumo didinimui, ypač – gausesnės informacijos apie Lietuvą ir čia esančius objektus platinimui šiuolaikinėmis informacijos perdavimo priemonėmis (internetu, išmaniųjų telefonų programomis ir pan.). Naujojoje finansinėje perspektyvoje būtina ne tik racionaliai naudoti investicijas į turizmo sektorių, bet ir paversti turizmo paslaugas ir infrastruktūrą kuo atsparesnėmis sezoniškumui bei sėkmingiau išnaudoti Baltijos šalių, kaip vieningo turizmo regiono, galimybes.

Straipsnis paskelbtas www.atgimimas.lt