Nuo Šilinių atlaidų galvoje kirbėjo mintis apie jubiliejines Lietuvos dienas Lurde. Arkivyskupas S. Tamkevičius nuoširdžiai palaimino šią idėją. Beliko tik žodį paversti kūnu...

Birželio 6-ąją iš visų Lietuvos kampelių į Vilnių skubėjo piligrimai, pasiryžę atlikti nelengvą žygį į Lurdą. Kas šlubčiodamas rėmėsi lazdele, kas sėdėjo vežimėlyje, rūpestingų rankų vežamas. Nemažą rūpestį kėlė tai, kad pažadėtoji savanorių pagalba taip ir neatvyko... Kas padės iškelti mūsų nevaikščiojančius  sunkius ligonėlius, kas veš jų vežimėlius? Bet raminomės tuo, kad viskas Dievo valioje, vykstame į dvasingą piligriminę kelionę, todėl kažkokia išeitis vis tiek bus.

Vilniaus arkikatedroje bazilikoje iškilmingos palydėtuvių mišios. Pirmasis keliaujančiųjų susitikimas Dievo namų aplinkoje, o ramybės palinkėjimas tartum sujungia visą margą minią į vieną ištikimą šeimą.

Paskutinis palaiminimas ir mes- apie 150 piligrimų 4 autobusais išdardame į platųjį pasaulį.

Nors tikėjomės, kad į šį žygį prie mūsų prisijungs daugiau kunigų, bet džiaugėmės ir tais keliais, kurie pasiryžo mus lydėti.

Pirmi susipažinimo žodžiai,pirmos maldos, pirmi bendri įspūdžiai ir... pirmi išbandymai. Naktis autobuse! Šie žodžiai ne vieną keliauninką šiek tiek neramino.Bet atėjusi nakties valanda privertė pasijusti tikrais, paslaugiais piligrimais.Kiekvienas, esančius nepatogumus aukojo savo intencijom.

Oras taip pat nelepino. Ko gero, kelionės metu mes „išnaudojom“ visą mėnesio kritulių normą. Iš aukšto dangaus buvom merkiami, plaunami, skalbiami.

Bratislavoje pirmi netikėtumai- mūsų numatytos  šv.Mišios perkeliamos į kitą bažnyčią.Kaip surankioti visus į vieną būrį? Bet , kažkokių biosrovių vedami, suradome ne tik bažnyčią, bet ir vieni kitus...Mažutėje, ankštoje šventovėje labai gerai jautėme savo artimą(tiesiogine žodžio prasme).Širdies malda ir giesmės be galo vieningai plaukė iš mūsų krūtinių. „Jėga!“- taip būtų pasakę mūsų jaunuoliai.

Iš ryto jau sveikinome Austrijos sostinę Vieną.Nemaža kavalkada ratukuose sėdinčių piligrimų ir šalia esančių palydovų patraukė ne vieno praeivio žvilgsnį,nors visų dėmesys šiomis dienomis daugiausiai buvo prikaustytas prie Europos futbolo čempionato.Norėdami patekti į Rotušės aikštę buvom priversti tapti futbolo fanų klubo nariais. Ir vėl įdomios naujovės!

Pasakiškas miestas ūžia kaip bičių avilys.Stebuklingo atsitiktinumo dėka nepasimetame šioje triukšmingoje minioje, o sėkmingai keliaujame per ypatingo grožio miestą, išsilaikiusį tik nepaprasto savo gyventojų pasiaukojimo dėka.Pokaris austrų tautai buvo ypač sunkus: visiškas badas, sugriauti miestai.Bet tauta sugebėjo atsirinkti tikrąsias vertybes.Sugriautą šv.Stepono katedrą neįsivaizduojamų pastangų dėka atstatė per 3 metus(!),o teatrą- per 10 metų.Nors  tuo sunkiu metu miesto parkuose augino bulves ir svogūnus, bet dvasią šie žmonės išlaikė stiprią.

Šv.Petro bažnyčioje lietuvių piligrimai švenčia sekmadienį.Šv.Mišias aukoja kun.Mindaugas ir kun.Arnoldas.O giesmių skambumas! Patys stebimės ir viskuo gėrimės.Čia prisiliečiame ir prie šv. Donato palaikų, kažkada pargabentų iš Romos katakombų.Ne tik futbolo sirgalių minios, bet ir lietus išmoko mus naujai pažvelgti į mus supantį pasaulį.

Naktis mus perkelia per kalnus į Italiją.Ryto saulę  pasitinkame jau Venecijoje. Šiek tiek turime sunkumų, nes, kaip žinome, Venecijoje nėra gatvių, o tik kanalai, kuriuos jungia laiptuoti(!!!) tiltai. Mes turime nemažai vežimėlių, kuriuos reikia per šias kliūtis pernešti.“Indrajos“ choro daininkai čia panaudoja ne savo balsą, bet paslaugias rankas.Šv.Morkaus bazilikoje vėl lietuviškos mišios! Nuo kupolų šviečia auksinės mozaikos, vaizduojančios daugybę Biblijinių siužetų.Ne iš vienos krūtinė išsiveržia gilus atodūsis, prisilietus prie šventovės sienų.

O saulės nutviekstoje aikštėje mus pasitinka būriai balandžių. Rodos, mes, kaip tie dangaus paukščiai,keliam sparnus tolimesnei kelionei.

Šv.Antanas Lietuvoje žinomas ir labai gerbiamas. Vos ką pametus, lūpos šnabžda: „Šventasis Antanai...“ Su ašaromis akyse ligoniai ir sveikieji piligrimai glaudžiasi prie šio šventojo karsto Paduvos bazilikoje, prašydami sau ir kitiems ypatingų malonių.Palaiminimų koplyčioje jaunas vienuolis bando išsiaiškinti mūsų  tautinę kilmę, bet paskui, nusprendžia visus palaiminti italų kalba tolimesnei kelionei.

Dar viena įspūdinga šv.Justinos bazilika, savyje talpinanti šv.Luko ir šv.Mato palaikų relikvijas.“Ar ne per daug mums vienai dienai šventųjų?“- su maloniu džiugesiu pajuokauja viena keliauninkė.

Ir vėl visi autobusai išveža 150 žmonių likimus į tolimą kelią.Birželio mėnesio tradicija nenutrūksta.Kasdien garbiname šv.Jėzaus Širdį Jam skirta litanija. Skamba giesmės, kalbamas rožinis, vyksta diskusijos.

Dar vienas svarbus ir jaudinantis susitikimas Turine.Tai Kristaus įkapių drobulė, viena svarbiausių pasaulio relikvijų, priverčianti kiekvieną susimąstyti apie Dievo meilę ir auką, kaip tos meilės rezultatą.Ar mes sugebam nors maža auka išreikšti savo artimui dėmesį ir meilę?Absoliuti ramybė prie sarkofago, kur patalpinta ši drobulė.Atrodo, kad niekas net nekvėpuoja, tokia čia spengianti tyla...

Saleziečiai priima į nuostabią šv.Pranciškaus koplyčią garsiojoje Oratorijoje.Šv.Mišiose tikrai pajuntame šv.Jono Bosko dvasią.O, kad būtų daugiau tokių, kaip jis, tai gal ir mūsų gatvės „nesipuikuotų“ sūnumis palaidūnais, smurtu ir skausmu...

Visą rytą autobusuose skamba giesmė, skirta Lurdo Marijai.Su ja įvažiuojame į šį, prieš 150 metų buvusį visai mažyti ir niekam nežinomą miestelį.Čia mūsų jau laukia dar 3 autobusai iš Lietuvos.

32 ligoniukai su palydovais ir pasiruošusiais pagelbėti savanoriais keliauja į ligoninę.Pirmą kartą Lietuva savo ligonius patalpino tam skirtoje vietoje- ligoninėje.(Ačiū dviems nuoširdiems ir supratingiems rėmėjams, kurių dėka“perkandom“ didžiulę ligoninės kainą).Kiti išsiskirsto kas kur, vieni šv.Petro miestelyje,kiti viešbučiuose, treti, net miesto prieigose.Jaučiasi Jubiliejaus dvasia, labai daug įvariausių šalių piligrimų.Bet, nežiūrint siaubingos liūties, mes su vėliavomis, simbolizuojančiomis Lietuvos dvasinį ir tautinį gyvenimą traukiame į Nekalto prasidėjimo baziliką.Kai kurios moterys pasipuošę tautiniais rūbais, slaugytojos- baltomis suknelėmis ir skarelėmis.Visi jaučiasi kažkaip ypatingai.Mūsų-piligrimų virš 300. Prie altoriaus -  aštuoni kunigai ir vyskupas.Vaizdas tikrai didingas. Todėl malda už Lietuvą taip pat bus nuoširdi ir galinga.

Piligrimų tarpe ir vienintelė oficiali Lietuvos Respublikos atstovė, Seimo narė Vilija Aleknaitė Abramikienė.Nejaugi tik ji viena surado laiko ir noro dalyvauti šiame, pirmą kartą per 90 metų suorganizuotame renginyje?
 Šiaulių vyskupo Eugenijau Bartulio žodžiai mus nukelia į gimtąją Lietuvą.Už ją šiandien mes meldžiamės.Už jos ateitį, už sėkmę, už išlikimą po saule.Tuo pačiu meldžiamės ir už save, nes mes esam dalelė savo tautos, savo valstybės.Išgirsk,Marija mūsų prašymus, užtark ne visada tiesiais keliais einančią Lietuvą!

Pagal numatytą Lietuvos dienų programą antrąją dieną Eucharistiją švenčiame Rožinio bazilikoje. Jei Austrijos žmonės rožinio malda išmeldė savo valstybės nepriklausomybę, tai gal ir mes, lietuviai, šioje bazilikoje pasižadėkim  daugiau dėmesio skirti maldai už savo Tėvynę.

Popietinė Eucharistinė procesija į didžiąją Pijaus X baziliką, kur vyksta ligonių palaiminimas.Tai atgaiva kenčiančiam kūnui ir nusilpusiai dvasiai. Patyriau neišpasakytą laimę, galėdama giedoti šioje didingoje šventovėje. Rodos niekad taip laisvai neskambėjo balsas, kaip šį kartą.Nepakartojama  N.Žardo arija „Mano angele, laimink mane“pasklido po didžiuliais skliautais ir palietė kiekvieną širdį.Tūkstančių akyse  atsispindėjo jaudulys ir dvasinis pakilimas.

Vakarėjančiam danguj įsižiebia pirmosios žvaigždės, o tūkstantinėje rožinio procesijoje sužimba mažos žvakių liepsnelės.Ši judanti ugnies jūra visiems palieka neišdildomą įspūdį.Slapčia pagalvoju,gal kada ir Šiluvoje bus tokios piligrimų ir ligonių eisenos.Ir ne tik iš Lietuvos...

Ankstus rytas Marijos Apsireiškimo Grotoje. Kartu su anglų piligrimais aukojamos šv.Mišios.Jie santūriai tyli. Mes esam gal kiek drąsesni, o ir mūsų giesmės skambesnės... Lietuvių kalba  skaitoma evangelija, lietuviškai išsakome savo maldavimus. Po Marijos,“gražiosios ponios“, kaip ją įvardino šv.Bernadeta,kojomis dedame savo prašymus, viltis ir padėkas. Ji, viso pasaulio Motina, apkabina mus savo meile ir duoda begalinę viltį.

Su tokiomis mintimis keliaujame į maudykles.Tai dar vienas nuostabus, ypatingas išgyvenimas.Kas tai: naujas krikštas, naujas gimimas, apsivalymas?-ne vienas bando įvardinti tai, kas ten išgyventa.

Dar vienas štrichas Lurdo paveikslui yra Kryžiaus Kelias. Jis ne toks, kokį mes  įpratę išgyventi. Tai Bernadetos Kryžiaus kelias, einamas kartu su Kristumi! Ar mes sugebam nors retkarčiais savo kančią perkelti nuo Kristaus pečių?

Vakarėjant atsisveikinam su Lurdu, su šia nuostabia meilės ir gerumo oaze, su šv. Motina Marija, turėdami viltį vėl čia sugrįžti.

Mūsų laukia ramybės valandėlė Taize bendruomenėje. Tyla - tai tas mediumas, kuris sujungia mūsų mintis su dvasiniais išgyvenimais. Čia mes dar kartą pajuntam Dievo veikimą per žmogų, savo artimą. Kelionė tęsiasi. Gyvenimo kelionė  mums dar daug ką dovanos, tik mokėkime matyti ir girdėti širdimi, kalbėkime meilės kalba.

Reginutė iš Utenos, 19 metų serganti reumatoidiniu artritu, iškentusi 12 operacijų, jau 5 metai nebevaikšto, gali tik gulėti.Į Lurdą vyko antrą kartą.
-Esu labai laiminga.Šį kartą visai nepavargau.Įgijau labai daug jėgų.Norėčiau dar kartą čia atvykti.Puoselėju slaptą svajonę, nes Marija tikrai daug gali...

Mirenta iš Vilniaus nuo 9 metų po persirgto poliomelito, tapusi invalide.Jau 6 dešimtmetį labai sunkiai vaikšto.Keliavo pirmą kartą.
-Pradžioje šiek tiek nerimavau, bet labai norėjau vykti į šią kelionę.Žinojau, kad tai pirmas ir paskutinis kartas.Dabar, gi, galvoju, kad reiktų dar kartą nukeliauti. Esu labai laiminga, net nejaučiu savo skaudamų kojelių.

Reginutė iš Anykščių – 36 metai po cerebralinio paralyžiaus, visai nejuda.Vyko antrą kartą.
-Kokia  palaima!Susitikimas su Dievo Motinėle man yra tikras stebuklas.Jei autobusas nuo Lietuvos sienos būtų apsisukęs ir grįžęs atgal, aš pati pirmoji būčiau vėl ten važiavusi.Nejaučiau jokio kelionės nuovargio.Tik Marijos amžiną globą!

Alina iš Panevėžio. Jau 12 metu po insulto paraližiuota, labai sunkiai vaikšto.Pirmoji jos piligriminė kelionė.
-Vykau daugiau kaip piligrimė – turistė.Bet kasdien vis labiau jaučiau dvasinius išgyvenimus.Esu tikrai labai laiminga.Ir jau ruošiuosi kitai kelionei.

Honorata iš Širvintų, serganti viena iš šiais laikais labiausiai paplitusių piktybinių ligų.
-Važiavau visą laiką galvodama apie savo lemtį.Dabar, gi, įgijau daug jėgų ir drąsos gyventi ir džiaugtis kiekviena diena. Gyvenimas yra palaiminta kova!

Dar daug minčių lieka neišsakytų, bet tebūnie tai kitam kartui, kitoms kelionėms, kitiems susitikimams piligrimo kelyje.

Dalia Tarailienė
Lietuvos dienų Lurde organizatorė ir koordinatorė

Vilnius – Lurdas - Vilnius