Lietuvos piligrimų bendrija Choose english language English Scegli la lingua italiano Italiano Pasirinkite lietuvių kalbą Lietuvių
Forumas | Nuorodos | Kontaktai
 
Kelionių įspūdžiai

Apklausos

Rezultatai | Buvusios apklausos

Parama

Skirkite 2 proc. pajamų mokesčio Lietuvos piligrimų bendrijai ir piligrimams

Projektai

Facebook






Piligriminė kelionė po Prancūzijos šventąsias vietas (2014 m.)

Piligriminė kelionė po Prancūziją

Vasara – dėkingas laikas keliauti. 2014 m. rugpjūčio 5-15 dienomis grupė piligrimų iš visos Lietuvos leidosi į piligriminę-pažintinę kelionę po Prancūziją, norėdami geriau pažinti šalį bei prisiliesti prie jos šventųjų. Visiems susirinkus ir autobusui pajudėjus Lenkijos link, gražiais žodžiais ir bendra malda pasveikino kelionės vadovai: Alytaus šv. Brunono – Kverfurtiečio parapijos klebonas Valdas Simanaitis ir VDU teologijos mokslų daktaras, kunigas Rimas Skinkaitis. Organizatorės Jolanta ir Janina maloniai kalbino kelionės dalyvius, kviesdamos kiekvieną prisistatyti ir pasidalinti būsimos kelionės lūkesčiais. Pirmoji sustojimo vieta buvo Lenkijos miestas Lomža, kuriame buvo aukojamos šv. Mišios. Šis miestas piligrimams artimas tuo, jog čia, 1991 m. lankantis popiežiui Jonui Pauliui II, pirmą kartą po geležinės uždangos griuvimo, dalyvavo ir gausus maldininkų būrys iš Lietuvos. Sveikindamas lietuvius popiežius pranašiškai sakė: „Lietuva, girdžiu tavo balsą“. Visai netrukus, po poros metų, 1993 m, savo istorinio vizito metu, jis šį balsą išgirdo jau Lietuvoje.

Sudetų papėdėje įsikūręs Vroclavas – vienas seniausių ir gražiausių Lenkijos miestų, kurio įdomią, turtingą ir audringą istoriją formavo vokiečiai, austrai ir čekai. Miestas vilioja atvykusius svečius savo unikalia architektūra, pasaulinio lygio festivaliais. Ypatingo dėmesio verta Vroclavo Turgaus aikštė (Rynek) – viena didžiausių Europoje. Su gidu pasivaikščiojome po miesto senamiestį, kuris savo grožiu nenusileidžia Krokuvai. Šią jaukią ir labai romantišką vietą puošia daug katedrų, bažnyčių ir vienuolynų. Čia galima pasigrožėti Šv. Jono Krikštytojo katedra ir Šv. Kryžiaus bažnyčia. Įdomu tai, kad čia glaudžiasi dvi bažnyčios (Šv. Kryžiaus ir Šv. Baltramiejaus) viename pastate. Dievo Motinos vienuolyną bei katedrą aprodė ir įdomiai papasakojo viena iš ten gyvenančių vienuolių.

Grožėdamiesi nuostabiais Vokietijos Bavarijos žemių vaizdais, pasiekėme Niurnbergą – XI a. įkurtą miestą su nedideliu, bet jaukiu senamiesčiu, garsėjantį puošnia gotikine Dievo Motinos katedra ir įspūdingu fontanu, kurį sudaro 19 metrų aukščio meniškai išraižyta smailė, stovinti aštuonkampio tvenkinio viduryje. Fontaną juosia renesansinės grotelės su įtvirtintu auksaspalviu žiedu, kurį pasiekus tikima, jog norai išsipildys. Šio miesto istoriją papasakojo ir aprodė lietuvių bendruomenės Niurnberge pirmininkė Simona Dude. Miesto pasididžiavimas yra milžiniška imperatorių pilis (Kaiserburg), nuo kurios atsiveria nuostabi panorama, dar vadinama vokiškąja Venecija. Didžiojo renesanso epochos dailininko ir grafiko Albrechto Diurerio paminklas bei namas-muziejus, kur saugomos visos šio garsaus dailininko paveikslų kopijos. Niurnbergas garsėja ir advento mugėmis bei gaminamais įvairiausiais mediniais bei alaviniais žaisliukais.

Stasbūras – tai naujai atrastas dvilypis miestas. Čia gėrėjomės gėlėse skendinčiu jaukiu senamiesčiu su viduramžiška istorija ir šiuolaikine miesto dalimi svarbia visai Europai. Tai labai modernios architektūros milžiniški Europos Parlamento bei kitų institucijų pastatai. Įsitikinome, kad Strasbūras ne veltui Europos sostine vadinamas. Šis miestas į pasaulio istoriją pateko kaip vieta, kurioje prasidėjo spausdinto žodžio sklaida. Būtent Strasbūre 1434-1444 m. gyvenęs Johanas Gutenbergas sukūrė pirmąją pasaulyje spausdinimo mašiną, ir šis jo išradimas visiems laikams iš esmės pakeitė knygų spausdinimo istoriją. Strasbūre gimė Prancūzijos himnas, garsioji marselietė. Tačiau viską pranoksta įspūdinga gotikinė Dievo Motinos katedra, statyta net 424 metus su išlakiu 142 metų bokštu. Žavėjomės katedros didybe, įstabiu, išskirtiniu astronominiu laikrodžiu, nuostabiais vitražais, didingomis skulptūromis. „Ši katedra atrodo lyg iš akmens nėrinių sukurta, stiebiasi į viršų lyg didingiausias ir plačiai įsikerojęs Dievo medis“,- teigė vokiečių rašytojas Johanas Gėtė. Šis meno ir pagarbos Dievui stebuklas iškalbingai liudija, kiek daug gali žmogus, kuomet jis dirba Dievo garbei.

Atsisveikinę su mietu, kilome į netoli Strasbūro vieno kilometro aukštyje įsikūrusį šventosios Otilijos vienuolyną. Šventoji Odilė gimė 662 metais Elzaso kunigaikščio Atiko šeimoje. Mergaitė gimė akla, bet krikšto metu stebuklingai praregėjo. Atsidėkodama už šį stebuklą, ji pasišvenčia Dievo tarnystei. Yra daugybė pasakojimų apie Odilės ar Otilijos stebuklus ir akliems žmonėms grąžintą regėjimą. Buvome sužavėti tiek vienuolyno, tiek gamtos vaizdų grožiu. Po šv. Mišių, pasimeldę prie šventosios Otilijos relikvijų, aplankėme Ašarų ir Šv. Angelų koplyčias, išsakėme savo ir visos Lietuvos žmonių maldavimus. Nakvojome Šampanėje. Šis miestas, kurio herbą puošia net 4 gėlės, didžiuojasi Dievo Motinos katedra, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, bet ir tauriausio pasaulio gėrimo, šampano, gamintojo titulu.

 

 Paryžius mus pasitiko lengvu lietumi. Pažintį su miestu pradėjome nuo Montmartro ir jo perlo Jėzaus Širdies bazilikos. Tai 130 metrų aukščio šventa kalva Paryžiaus centre, dešiniajame Senos upės centre. Aukščiausia Paryžiaus vietovė, kurios vardas suteiktas ir kalvą supančiam garsiajam rajonui. Jau beveik šimtą metų Montmartro kalvos viršūnę vainikuoja didinga Švč. Jėzaus Širdies bazilika. Romaninio-bizantinio architektūros stiliaus bažnyčią suprojektavo prancūzų architektas ir restauratorius Polis Abadi (Paul Abadie). Statybos, finansuotos pamaldžių Paryžiaus katalikų lėšomis, pradėtos 1875 m., o užbaigtos 1914 m. Nors pirmosios pamaldos čia įvyko dar 1891 m. Švč. Jėzaus Širdies bazilika pašventinta tik po pirmojo pasaulinio karo 1919 m. Naujasis statinys tapo nepriklausoma, įspūdinga baltąja šventove, kurioje garbinama ietimi perverta ir už žmoniją nuolat kraujuojanti Švč. Jėzaus Kristaus Širdis. Bažnyčios fasadą puošia Žanos d’Ark ir Šv. Liudviko skulptūros. Viduje, kupolo erdvėje – didžiulė L. O. Mersono sukurta mozaika, vaizduojanti Prancūzijos pasiaukojimą Šventajai Jėzaus širdžiai. Aštuoniasdešimt metrų aukščio varpinėje kabo didžiausias Paryžiuje Savojos varpas, sveriantis 19 tonų.

Žavėjomės įspūdingu mieto grožiu: Konkordo aikšte, Eliziejaus ir Marso laukais, Eifelio bokštu ir Panteonu, kuriame palaidoti žymiausi Prancūzijos žmonės, garsiąja Napoleono triumfo arka ir įstabiu Liuksemburgo sodu. Galima tik stebėtis, kaip mažą, purviną ir iki XIX nereikšmingą miestą Napolenas III pakeitė neatpažįstamai. Kviesdamas garsiausius pasaulio architektus ir menininkus, imperatorius per trumpą laiką Paryžių pavertė gražiausiu pasaulio miestu, kurio žavesys iki šios daugeliui atima žadą. Pavakare atvykome į Bak gatvėje esantį vienuolyną, kuriame ilsisi šventoji Kotryna de Labure. Tikroji vienuolės pavardė yra Zoja Labourė (1806-1876). Neturtingo prancūzų ūkininko dukra sulaukusi 24 metų gavo tėvo leidimą stoti į vienuolyną.  Šv.Vincento Pauliečio Gailestingųjų seserų vienuolyne jai suteiktas Kotrynos vardas. 1830.08.18 naktį koplyčioje besimeldžiančiai naujokei apsireiškė Dievo Motina ir pranešė, kad Dievas jai patikėjo svarbią misiją- pagaminti su Šv. Mergelės Marijos atvaizdu medalikėlį ir jį platinti. Tie, kurie nešios jį su pasitikėjimu ir melsis, patirs gausių malonių. Po dviejų metų buvo nukaldintas medalikėlis, kuris greitai išgarsėjo įvairiais stebuklais. Dievas, norėdamas sužadinti tikėjimą Jo globa, pasinaudoja tokia paprasta priemone – medalikėliu. Viešpats kartais nori, kad mes savo prašymus siųstume per Marijos rankas. Sesuo Kotryna vienuolyne praleido likusius 45 metus, pasižymėjo vidiniu tyrumu, pamaldumu bei pareigingumu. Tarnavo Dievui visa širdimi. Po 70 metų (1947) popiežius Pijus XII Kotryną paskelbė šventąja. Dieną baigėme apsilankymu Paryžiaus Dievo Motinos katedroje. Tai pati seniausia katedra šiaurės Prancūzijoje. Paryžiaus vyskupas Morisas de Siuli 1163m. pradėjo statyti miesto katedrą. Statyba truko beveik 200 metų. Ji baigta 1345 m. Įspūdingo dydžio ir nuostabaus grožio šventovė, išpuošta didžių skulptorių darbais, yra ne vien meno, bet dieviškumu alsuojantis ir jį liudijantis stebuklas.

Lizjė. Tai nedidelis Normandijos regiono mietelis, kurį visame pasaulyje išgarsino šventoji Teresėlė.

Ji gimė 1873 m. Alansono mieste, laikrodininko Lui Marteno šeimoje. Šeima buvo labai religinga, ir nuo vaikystės Teresė ir jos trys seserys perėmė tyrą tėvų tikėjimą. Penktais savo gyvenimo metais mažoji Teresėlė skaudžiai išgyvena savo mylimos mamytės mirtį. Šeima persikelia į Lizjė. Būdama devynerių, sunkiai suserga. Po netikėto pasveikimo mergaitė galutinai nusprendžia pašvęsti savo gyvenimą Dievui ir Bažnyčiai. Penkiolikos metų įstoja į labai griežto režimo karmeličių vienuolyną. Tuo metu dvi jos seserys buvo vienuolės, vėliau į vienuolyną įstojo dar viena sesuo ir jos pusseserė. Po 7 metų Teresė susirgo tuberkulioze. 1897.09.30 dieną mirė, būdama tik 24 metų, ir liko nutolusio vienuolyno nežinoma vienuolė. Tačiau įvyko stebuklas. Ši jauna, kukli ir niekam nežinoma vienuolė tampa visame pasaulyje žinoma, mylima šventąja. Jos „mažasis kelias“ daugeliui tampa Dievo pajautimo ir susitikimo su juo įkvėpimu. „Mažuoju keleliu“ ji vadina šventumo pasiekimą, negalvojant padaryti didvyriškų veiksmų ar poelgių tikėjimo vardan. Ji rašė: „Meilę galima įrodyti veiksmais, o kaip aš galiu išreikšti savo meilę? Aš negaliu padaryti didelių žygdarbių. Vienintelis būdas įrodyti savo meilę – mėtyti gėles, ir tos gėlės bus kiekvienas mano žvilgsnis, žodis ir visi mano išoriniai nepastebimi poelgiai, kuriuos aš darysiu dėl meilės“. Praėjus 18 metų po jos mirties, popiežiaus Pijaus XI –ojo 1925 m. liepos mėn. vienuolė Teresėlė paskelbiama šventąja. Šį mėnesį visose bažnyčiose įvedama Šv. Kūdikėlio Jėzaus  Teresėlės šventė. Dvi dienas praleidę vienuolyne, kuriame gyveno ir pati Teresėlė, prisilietę prie jos relikvijų tiek pačiame vienuolyne, tiek ant kalvos stovinčioje jos garbei pastatytoje milžiniškoje šventovėje, išgyvenome nuostabią ramybę, palaimą, pajautėme tikrą šventumo alsavimą. Šioje vietoje kaip niekur kitur galima atpažinti nuostabų Dievo veikimą, Dievo „kuris išaukština mažuosius“ (Lk 1,52).

 

 

Šartras. Šio miesto Dievo Motinos katedra yra išskirtinai didingas statinys, nuostabiausias gotikinės architektūros pavyzdys Prancūzijoje. Katedra pasižymi tuo, kad yra išlaikiusi savo autentiškumą ir labai nedaug pakitusi nuo XIII a. Joje stebuklingai išliko 1194 m. gaisro metu nesudegusios šventos relikvijos – „šventieji Mergelės Marijos apdarai“. Pripažinus tai Dievo stebuklu, buvo pradėta statyti nauja išskirtinė bažnyčia. Po 25 metų statybų Šartro katedra buvo pašventinta Dievo Motinos vardu. Karalius Liudvikas IX Šartrą paskelbė kelionės pas Šv. Mergelę Mariją vieta. Šventovės languose  ir skulptūrose priskaičiuojama daugiau nei 173 Šv. Mergelės Marijos atvaizdai. Katedros interjeras dekoruotas vertingais vitražais, kurių bendras plotas siekia 2000 m². Seniausi vitražai sukurti XII a. Altorių skiria gausiai bareljefais dekoruota siena. Ant pastato grindų yra 1205 m. sukurtas labirintas, vaizduojantis tikinčiojo kelią pas Dievą.

Orleanas. Viduramžiais šis miestas buvo Prancūzijos sostinė. Šį seną ir svarbų Prancūzijos istorijai miestą labiausiai išgarsino Žana D`Ark, Prancūzijos nacionalinė didvyrė ir šventoji jos globėja. Aplankėme namą, kuriame ji gyveno bei jos garbei pastatytą paminką. Miestas sužavėjo nepaprasta švara, tvarkingumu, gėlių gausa. Nieko abejingo nepaliko grakšti gotikinė ir labai išpuošta šv. Kryžiaus katedra su daugybe bažnytinių ir karališkų vėliavų.

Grožėdamiesi nuostabiais Luaros slėnio gamtovaizdžiais, aplankėme  įspūdingas  karališkas pilis: Ambruazo, Šamboro, Šenonso, Konensburg. Žavėjomės pasakiškais sodais, skverais, gėlynais, pilių didingumu bei prabanga.

Pabuvojome ir prie Atlanto vandenyno. Lietus bei artėjanti audra neleido ilgėliau pasidžiaugti jūros gėrybių atoslūgio metu pasirinkti. Tačiau patirti įspūdžiai – maudynės lietuje bei grumtynės su galingu vėju – ilgai prisimins.

Neversas. Čia šiame vienuolyne, ilsisi žemiškieji šv. Bernadetos Subiru palaikai. Bernadetė Subiru – prancūzė piemenaitė, kuri 1858 metų vasario-liepos mėnesiais, gimtajame Lurdo mieste, pranešė apie aštuoniolika Švč. Marijos pasirodymų. Kai 1858.03.25 dieną, Bernadeta, vietos klebono liepiama, paklausė Apsireiškusios vardo, Marija atsakė: „Aš esu Nekaltas Prasidėjimas“. Tik prieš keturis metus popiežius Pijus IX buvo paskelbęs Nekaltojo Prasidėjimo dogmą, o Marija pati pasakė žmonėms titulą, kuriuo norėjo, kad į ją būtų kreipiamasi. 1866 m. Bernadeta nusprendė slėptis nuo žmonių dėmesio Neverso Gailestingųjų seserų vienuolyne. Ten ji išgyveno 13 metų. Prikaustyta prie lovos astmos, tuberkuliozės, auglio kojoje, 35 metų Bernadeta užgeso 1879 m. balandžio 16 d. Popiežius Pijus XI po 54 metų (1933 m. gruodžio mėn.  8 d.) ją paskelbė šventąja. Šios mergaitės gyvenimas prasidėjo kančioje, liudijime ir lygiai taip pat baigėsi. Vaikystėje tai buvo badas, skurdas, sveikatos sutrikimai. O vėliau liga, bejėgystė, fizinis ir moralinis skausmas. Kalbant apie paslaptingą  Dievo veiklą joje, „Bernadeta buvo daug labiau veikiama Dievo negu pati veikė“. Vienuolė vis labiau atpažindavo nukryžiuotojo kančią savyje ir ją aukojo už kitus. Ir paskelbta šventąja ne tik todėl, kad gyvendama regėjo Dievo Motiną, bet už visą savo šventą gyvenimą. Teko laimė gyventi tame pačiame vienuolyne, kuriame gyveno ir šventoji Bernadeta, melstis prie jos palaikų, kurie stebuklingai išsilaikę bei nesuirę iki šių dienų. Nuostabus šventosios veidas karste kalba apie jos mistinį artumą su Dievo Motina. Tai tarsi šventojo žavingumo įsikūnijimas. Šventumu ir ramybe dvelkianti aplinka dar kartą sustiprino tikėjimą nuostabiu Viešpaties veikimu per mažus, nuolankius ir jam atsidavusius žmones.

 

Atsisveikinę su šventąja Bernadeta, leidomės atgal į Lietuvą. Laukė ilga kelionė per Vokietiją ir Lenkiją. Tačiau ji neprailgo: malda, prasmingos mintys, poezija, kelionės įspūdžiai, kuriais mielai dalijosi piligrimai gražiai praturtino kelionės laiką. Žolinių naktį grįžus į Alytų visus palietė suprantamas išsiskyrimo liūdesys, tačiau liko be galo šilti įspūdžiai. Matėme labai daug grožio: gamtos ir žmogaus sukurto. Ir tapo labai aišku: kai žmogus gyvena vienybėje su Dievu, kuomet jis dirba ir kuria su Dievu ir Dievui, jis sukuria daug ir įspūdingo grožio. Ir pats žmogus tampa labai gražus, tampa dieviškas kaip šventosios: Kotryna de Laburė, Otilija, Teresėlė iš Lizjė, Bernadeta Subiru ir daugybė kitų šventųjų. Tai pažinus ir patyrus, atsiranda stipresnis įkvėpimas gyventi tikėjimu, kuriant ir skleidžiant grožį ir šventumą savo aplinkoje.

Visų piligrimų vardu už šią išskirtinę dvasingą kelionę, tikrą atgaivą kiekvieno sielai, dėkojame vadovams kunigams: Valdui Simanaičiui bei Rimui Skinkaičiui. Nuoširdžiai dėkojame už kiekvieną dieną aukotas šv. Mišias, prasmingas homilijas bei pravestas rekolekcijas. Organizatorėms Jolantai Kručkauskaitei ir Janinai Balevičienei už nuoširdumą, meilę, rūpestį ir globą visos kelionės metu, už sukurtą turiningą, prasmingą maršrutą, įdomius lankomų objektų pristatymus, šventųjų vietų bei vienuolių gyvenimų pasakojimus bei dovanotus aprašymus. Ačiū tariame UAB „Multivanas“ direktoriui Vaclovui Karalevičiui už patogų, komfortišką autobusą .Vairuotojams Linui Bražinskui ir Petrui Simanavičiui  už sėkmingą bei saugią kelionę.

Piligrimų įspūdžiai

„Ši kelionė sudomino, sužavėjo ir patiko, nes buvo aplankyta daug vietovių, susijusių su šventųjų vienuolių gyvenimu, jų veikla ir amžinojo poilsio vietomis. Pamatyti vaizdai ir išgirsti vadovų pasakojimai apie lankytas vietas ir šventuosius, parodyti filmukai, paskatino dar labiau pasidomėti šių vienuolių gyvenimu, paskaityti daugiau literatūros. Buvo aplankyta daug bažnyčių, vienuolynų, pilių ir kitų objektų, kurie išsiskiria savo didingumu bei ypatinga atmosfera. Malonu, kad visi kelionės dalyviai buvo labai draugiški, atjaučiantys, supratingi, tad nebuvo jokių nesusipratimų. Mus lydėję kunigai kartu su vadovėmis padarė viską, kad kelionė būtų ir dvasinga, ir įdomi, ir įsimenanti“ (Erinija).

„Kelionė suteikė daug įspūdžių ir patirčių. Įspūdžius patyrėme, lankant turistinius objektus, o patirčių gavome vienuolynuose ir kitose šventose vietose, kuriose sutelpa pamaldumas, didybė ir paslaptis. Kiekvienas iš mūsų atradome kažką naujo, artimo ir švento” ( Justina ir Miroslava).

 

 

„Ši kelionė paskatino labiau gilintis  tikėjimo tiesose, nes Dievas suteikia viltį tiems, kurie svajoja. Suteikia stebuklą tiems, kurie tiki. Ir niekada nepalieka tų, kurie eina su Juo“ (Elenutė  ir Kristina).

„Esu kupina Dievo palaimos ir nenusakomų įspūdžių, kurių žodžiais sunku išreikšti. Keliaujant šventomis vietomis, džiaugiasi širdis, atsigauna siela ir kūnas. Stiprėja tikėjimas. Dievas perkeičia kiekvieną. Tai ir yra stebuklas“ (Irutė).

„Pirmiausia kelionė atvėrė akis į šventumą ir mano TIKĖJIMO netobulumą. Trokšdamas eiti šventumo keliu, žmogus dažnai galvoja turįs būti ypatingas, daryti neįtikėtinus darbus. Po šios kelionės supratau, kad šventumo tikslas – nuolat būti su Dievu, maldoje, pavedant visa, ką turi ir kas esi, Jo valiai. Tada Dievo veikimas ir vedimas jaučiamas nuolat. Tačiau to, kaip ir meilės, pasiaukojimo bei tarnystės, tenka mokytis visą gyvenimą. Grįžau pilna šventosios dvasios ir jėgų augti bei dalintis Dievo garbei. Piligriminė kelionė šventųjų keliais atvėrė akis, kad šalia mūsų yra daug šventųjų ir einančių tuo keliu Čia ir Dabar. Tai meilės ir pasiaukojimo kupini Žmonės. Tai Žmonės, su kuriais aš keliavau, keliauju ir keliausiu. Tai Žmonės, kuriuos pažinau. Tai Šventieji, kurie akimis nematomi, ausimis nesuvokiami, bet visam laikui apsigyvenę mano Širdyje. Lauksiu kitų kelionių ir TIK ĖJIMO, kad pailsėčiau nuo kasdienio BĖGIMO” (Airida).

©Lietuvos piligrimų bendrija, 2004 - 2018 | Darius Liutikas, +370 614 94092