Šventasis Stanislovas

Balandžio 11 d. minime šv. Stanislovą (1030-1079), vyskupą ir kankinį.

Stanislovas gimė Ščepanove, netoli Krokuvos, Lenkijoje, liepos 26 d. Mokėsi Gnieze, tapo Krokuvos katedros kanauninku, o 1072 m. – Krokuvos vyskupu. Stanislovas buvo ryžtingas ir tiesus, nepabūgęs dėl amoralaus, žiauraus elgesio perspėti ir ekskomunikuoti Lenkijos karalių Boleslovą II Narsųjį: Stanislovas pasiuntė įspėjimą Lenkijos karaliui Boleslovui II dėl šio žiaurumo ir neteisingumo, monarchas pažadėjo pasitaisyti. Tačiau vietoj to Boleslovas netrukus vėl pagrobė vieno bajoro žmoną, todėl buvo Bažnyčios ekskomunikuotas. Kai apie tai sužinojo, Boleslovas įtūžęs įsiveržė į vyskupo koplyčią Krokuvos priemiestyje ir šv. Mišių metu nužudė Stanislovą. Popiežius šv. Grigalius VII dėl to paskelbė Lenkijai interdiktą (bažnytinę bausmę). Karalius vėliau pabėgo į Vengriją.

Stanislovas yra Krokuvos globėjas. Jis buvo kanonizuotas 1253 m.

Šventojo vyskupo mirties scena nutapyta Vilniaus arkikatedros didžiojo altoriaus paveiksle (1799, dail. Pranciškus Smuglevičius). Vilniaus arkikatedra tituluota šv. Stanislovo ir Vengrijos karaliaus Vladislovo vardu, šventasis vyskupas po Lietuvos krikšto laikomas Lietuvos globėju. Dažniausiai šv. Stanislovas vaizduojamas vyskupo rūbais, apsisiautęs kapa, su mitra ir pastoralu. Šv. Stanislovas turėjęs galių gydyti žmones, prikelianti juos iš mirusiųjų.

Senoji tradicija: Šv. Stanislovas, Cibulinis

Į Lietuvą atėjus krikščionybei, gegužės 8 diena sutapatinta su Šv. Stanislovo varduvėmis. Šią dieną senoliai laikė tinkamiausia diena sodinti svogūnus ir sėti žirnius. Kad svogūnai būtų geri, juos sodindavo tuomet, kai danguje kartu nebūna saulės ir mėnulio – t.y., arba anksti ryte, kai dar saulė nepatekėjusi arba vėlai vakare, kai dar nespėja pasirodyti mėnulis. Šią dieną bičių augintojai spėdavo, koks šiemet bus medus. Jei diena giedra, saulėta – bus daug medaus, jei apsiniaukusi – mažai.

Šv. Stanislovas Kostka

Šv. Stanislovas (Kostka) gimė Rostkove 1550 m., Mozovijoje, Lenkijoje, didikų šeimoje. Jo tėvas – Jonas Kostka - buvo Zakročymo kaštelionas ir karalystės senatorius. Motina – Malgožata Kryska iš Drobnės (Margaret de Drobniny Kryska) - buvo Mozovijos vietininko dukterėčia ir žinomo Lenkijos kanclerio Felikso Kryskio teta. Stanislovas buvo antras iš septynių vaikų šeimoje. Nors jis gimė kilmingoje šeimoje ir buvo raginamas visuomeniniam gyvenimui, tėvai rūpestingai jį auklėjo kataliku: saugojo nuo prabangos ir netenkino jokių užgaidų.

Būdamas 14 metų jis su broliu Pauliumi buvo pasiųstas į jėzuitų kolegiją Vienoje, anuomet labai mėgstamą diduomenės mokyklą. Septynis mėnesius abu broliai gyveno šalia kolegijos esančiuose namuose, bet, imperatoriui Maksimilijonui II pasisavinus tą namą, teko išsinuomoti kambarius senatoriaus Kimberkerio namuose. Satnislovas mokėsi kalbų, buvo Šv. Barboros sodalicijos narys,  vengė nereikalingų draugysčių su lankytojais, tenkinosi vien savo studijomis, kaip didiko sūnus rengdavosi labai kukliai. Jo brolis Paulius buvo visiška Stanislovo priešingybė. Gyvendamas senatoriaus rūmuose ir daugiau nebepriklausydams nuo jėzuitų priežiūros, Paulius, linkęs į puikavimąsi ir išdidumą, įgimtą savo brolio Stanislovo švelnumą ir nuolankumą vertino kaip savo pasaulietiškumo ir karjeros kliūtį. Jis neretai ne tik erzindavo brolį, bet ir kumščiuodavo.

1565 m. gruodžio vidury Stanislovas rimtai susirgo neaiškia liga ir buvo manoma, kad jis nebepasveiks. Ligonis pasiprašė, kad jam būtų atneštas Švč. Sakramentas. Brolis atkalbinėjo jį nuo tokio žingsnio, jog nieko grėsmingo čia nėra. Iš tikrųjų, priežastis nekviesti kunigo buvo kita. Senatorius, kurio namuose gyveno broliai buvo uolus protestantas, todėl neleistų, kad į jo namus įžengtų kunigas su Švenčiausiuoju. Pamatęs, kad Paulius neketina kviesti kunigo ir trokšdamas priimti Šv. Komuniją, Stanislovas pradėjo melsti Šv. Barboros, draugijos globėjos, kad paprašytų Aukščiausiojo ir jam būtų leista prieš mirtį priimti Komuniją. Ši malda buvo išklausyta: Šv. Barbora su dviem angelais pasirodė kambaryje ir atnešė sergančiam jaunuoliui komunikatą. Pasibaigus šiam paguodos apsilankymui, Stanislovui pasirodė Švč. Marija su Jėzumi ant rankų ir leido jaunuoliui palaikyti kūdikėlį, o paskui paragino jį stoti į Jėzaus Draugiją. Po šio įvykio Stanislovas pasveiko ir galėjo tęsti mokslus.

Netrukus jis parodė norą įstoti į Draugiją. Bet tas noras nebuvo patenkintas dėl jaunuolio tėvų nesutikimo. Kreipęsis į kitą jėzuitą, Stanislovas sužino, kad pagalbos galima tikėtis parsivežus iš Ausburgo Vokietijos provincijolo T. Petro Kanizijaus (Canisius) leidimą. 1567 m. rugpjūčio mėnesį, apsirengęs maldininko apdarais jis leidžiasi į kelionę. Įsiutęs brolis leidžiasi jam iš paskos, bet, nepažinęs, nebesuranda. 450 mylių pėsčiomis sukoręs ir pasiekęs Ausburgą, jaunuolis sužino, jog T. Kanizijus išvykęs į Dilingeną. Galiausiai suradęs provincijolą, įteikia jam Vienos jėzuitų parašytą rekomendacinį laišką. Bijodamas Stanislovo tėvo įtakos, T. Kanizijus sumanė jaunuolį išsiųsti į Romą.

Pasiekęs Romą ir generolo T. Pranciškaus Bordžijos (Borgia) namus, Stanislovas priimamas jėzuitų naujoku. Tris mėnesius jis praleidžia Jėzaus namuose, paskui nuo 1568 m. – Romos kolegijoje ir Šv. Andriaus naujokyne. 1568 m. rugpjūčio pradžioje Stanislovas pajuto, jog šio mėnesio 15 dieną mirs. Nors niekas tuo netikėjo, bet, staiga pablogėjus Stanislovo sveikatai, jam buvo  suteikta Komunija ir anksti ryte, su malda jis iškeliavo į Dangų. Palaidotas po Šv. Andriaus del Kvirinale bažnyčios altoriumi Romoje, o jo kūno dalys yra garbinamos keturiose Lenkijos bažnyčiose.

Palaimintas 1605 m., dar esant jo broliui Pauliui gyvam. Kanonizuotas 1726 m. 1962 m. rugpjūčio 31 d. Jonas XXIII patvirtino jį Lenkijos ir Lietuvos globėju; jis globoja novicus, mokinius ir studentus, bei beviltiškus ligonius. Ikonografijoje vaizduojamas kaip jėzuitų novicas, klūpantis prieš Švč. Sakramentą, priimantis Komuniją, laikantis ant rankų Kūdikėlį Jėzų. Pagrindinis jo atributas – skaistybės simbolis – lelija.

Šaltiniai:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-04-11-sv-stanislovas/7519
http://day.lt/sventes/straipsniai/cibulinis
http://gidas.wordpress.com/2008/10/09/sv-stanislovas-kostka/