Šventasis Stanislovas

Balandžio 11 d. minime šv. Stanislovą (1030-1079), vyskupą ir kankinį.

Stanislovas gimė Ščepanove, netoli Krokuvos, Lenkijoje, liepos 26 d. Mokėsi Gnieze, tapo Krokuvos katedros kanauninku, o 1072 m. – Krokuvos vyskupu. Stanislovas buvo ryžtingas ir tiesus, nepabūgęs dėl amoralaus, žiauraus elgesio perspėti ir ekskomunikuoti Lenkijos karalių Boleslovą II Narsųjį: Stanislovas pasiuntė įspėjimą Lenkijos karaliui Boleslovui II dėl šio žiaurumo ir neteisingumo, monarchas pažadėjo pasitaisyti. Tačiau vietoj to Boleslovas netrukus vėl pagrobė vieno bajoro žmoną, todėl buvo Bažnyčios ekskomunikuotas. Kai apie tai sužinojo, Boleslovas įtūžęs įsiveržė į vyskupo koplyčią Krokuvos priemiestyje ir šv. Mišių metu nužudė Stanislovą. Popiežius šv. Grigalius VII dėl to paskelbė Lenkijai interdiktą (bažnytinę bausmę). Karalius vėliau pabėgo į Vengriją.

Stanislovas yra Krokuvos globėjas. Jis buvo kanonizuotas 1253 m.

Šventojo vyskupo mirties scena nutapyta Vilniaus arkikatedros didžiojo altoriaus paveiksle (1799, dail. Pranciškus Smuglevičius). Vilniaus arkikatedra tituluota šv. Stanislovo ir Vengrijos karaliaus Vladislovo vardu, šventasis vyskupas po Lietuvos krikšto laikomas Lietuvos globėju. Dažniausiai šv. Stanislovas vaizduojamas vyskupo rūbais, apsisiautęs kapa, su mitra ir pastoralu. Šv. Stanislovas turėjęs galių gydyti žmones, prikelianti juos iš mirusiųjų.

Senoji tradicija: Šv. Stanislovas, Cibulinis

Į Lietuvą atėjus krikščionybei, gegužės 8 diena sutapatinta su Šv. Stanislovo varduvėmis. Šią dieną senoliai laikė tinkamiausia diena sodinti svogūnus ir sėti žirnius. Kad svogūnai būtų geri, juos sodindavo tuomet, kai danguje kartu nebūna saulės ir mėnulio – t.y., arba anksti ryte, kai dar saulė nepatekėjusi arba vėlai vakare, kai dar nespėja pasirodyti mėnulis. Šią dieną bičių augintojai spėdavo, koks šiemet bus medus. Jei diena giedra, saulėta – bus daug medaus, jei apsiniaukusi – mažai.

Šv. Stanislovas Kostka

Šv. Stanislovas (Kostka) gimė Rostkove 1550 m., Mozovijoje, Lenkijoje, didikų šeimoje. Jo tėvas – Jonas Kostka - buvo Zakročymo kaštelionas ir karalystės senatorius. Motina – Malgožata Kryska iš Drobnės (Margaret de Drobniny Kryska) - buvo Mozovijos vietininko dukterėčia ir žinomo Lenkijos kanclerio Felikso Kryskio teta. Stanislovas buvo antras iš septynių vaikų šeimoje. Nors jis gimė kilmingoje šeimoje ir buvo raginamas visuomeniniam gyvenimui, tėvai rūpestingai jį auklėjo kataliku: saugojo nuo prabangos ir netenkino jokių užgaidų.

Būdamas 14 metų jis su broliu Pauliumi buvo pasiųstas į jėzuitų kolegiją Vienoje, anuomet labai mėgstamą diduomenės mokyklą. Septynis mėnesius abu broliai gyveno šalia kolegijos esančiuose namuose, bet, imperatoriui Maksimilijonui II pasisavinus tą namą, teko išsinuomoti kambarius senatoriaus Kimberkerio namuose. Satnislovas mokėsi kalbų, buvo Šv. Barboros sodalicijos narys,  vengė nereikalingų draugysčių su lankytojais, tenkinosi vien savo studijomis, kaip didiko sūnus rengdavosi labai kukliai. Jo brolis Paulius buvo visiška Stanislovo priešingybė. Gyvendamas senatoriaus rūmuose ir daugiau nebepriklausydams nuo jėzuitų priežiūros, Paulius, linkęs į puikavimąsi ir išdidumą, įgimtą savo brolio Stanislovo švelnumą ir nuolankumą vertino kaip savo pasaulietiškumo ir karjeros kliūtį. Jis neretai ne tik erzindavo brolį, bet ir kumščiuodavo.

1565 m. gruodžio vidury Stanislovas rimtai susirgo neaiškia liga ir buvo manoma, kad jis nebepasveiks. Ligonis pasiprašė, kad jam būtų atneštas Švč. Sakramentas. Brolis atkalbinėjo jį nuo tokio žingsnio, jog nieko grėsmingo čia nėra. Iš tikrųjų, priežastis nekviesti kunigo buvo kita. Senatorius, kurio namuose gyveno broliai buvo uolus protestantas, todėl neleistų, kad į jo namus įžengtų kunigas su Švenčiausiuoju. Pamatęs, kad Paulius neketina kviesti kunigo ir trokšdamas priimti Šv. Komuniją, Stanislovas pradėjo melsti Šv. Barboros, draugijos globėjos, kad paprašytų Aukščiausiojo ir jam būtų leista prieš mirtį priimti Komuniją. Ši malda buvo išklausyta: Šv. Barbora su dviem angelais pasirodė kambaryje ir atnešė sergančiam jaunuoliui komunikatą. Pasibaigus šiam paguodos apsilankymui, Stanislovui pasirodė Švč. Marija su Jėzumi ant rankų ir leido jaunuoliui palaikyti kūdikėlį, o paskui paragino jį stoti į Jėzaus Draugiją. Po šio įvykio Stanislovas pasveiko ir galėjo tęsti mokslus.

Netrukus jis parodė norą įstoti į Draugiją. Bet tas noras nebuvo patenkintas dėl jaunuolio tėvų nesutikimo. Kreipęsis į kitą jėzuitą, Stanislovas sužino, kad pagalbos galima tikėtis parsivežus iš Ausburgo Vokietijos provincijolo T. Petro Kanizijaus (Canisius) leidimą. 1567 m. rugpjūčio mėnesį, apsirengęs maldininko apdarais jis leidžiasi į kelionę. Įsiutęs brolis leidžiasi jam iš paskos, bet, nepažinęs, nebesuranda. 450 mylių pėsčiomis sukoręs ir pasiekęs Ausburgą, jaunuolis sužino, jog T. Kanizijus išvykęs į Dilingeną. Galiausiai suradęs provincijolą, įteikia jam Vienos jėzuitų parašytą rekomendacinį laišką. Bijodamas Stanislovo tėvo įtakos, T. Kanizijus sumanė jaunuolį išsiųsti į Romą.

Pasiekęs Romą ir generolo T. Pranciškaus Bordžijos (Borgia) namus, Stanislovas priimamas jėzuitų naujoku. Tris mėnesius jis praleidžia Jėzaus namuose, paskui nuo 1568 m. – Romos kolegijoje ir Šv. Andriaus naujokyne. 1568 m. rugpjūčio pradžioje Stanislovas pajuto, jog šio mėnesio 15 dieną mirs. Nors niekas tuo netikėjo, bet, staiga pablogėjus Stanislovo sveikatai, jam buvo  suteikta Komunija ir anksti ryte, su malda jis iškeliavo į Dangų. Palaidotas po Šv. Andriaus del Kvirinale bažnyčios altoriumi Romoje, o jo kūno dalys yra garbinamos keturiose Lenkijos bažnyčiose.

Palaimintas 1605 m., dar esant jo broliui Pauliui gyvam. Kanonizuotas 1726 m. 1962 m. rugpjūčio 31 d. Jonas XXIII patvirtino jį Lenkijos ir Lietuvos globėju; jis globoja novicus, mokinius ir studentus, bei beviltiškus ligonius. Ikonografijoje vaizduojamas kaip jėzuitų novicas, klūpantis prieš Švč. Sakramentą, priimantis Komuniją, laikantis ant rankų Kūdikėlį Jėzų. Pagrindinis jo atributas – skaistybės simbolis – lelija.

 Telšiai

Herbas. Mėlyname lauke šv. Stanislovas, prikeliantis iš kapo Piotroviną. Vyskupo kapa ir mitra purpurinės, jų kraštai, nimbas ir sidabrinio pastoralo spiralė auksiniai. Abiejų figūrų marškiniai, Piotrovino plaukai ir barzda sidabriniai. Veidai ir rankos kūno spalvos, vyskupo plaukai juodi. Skydo papėdė ir medžio šakelė žalios, kapas rudas.

Telšiai iš seno buvo tėvūnijos, nuo XVIII a. antrosios pusės – pavieto, vėliau – apskrities centras. Laisvojo miesto teises ir herbą – „Krokuvos vyskupo šventojo Stanislovo atvaizdas“ – jiems 1791 m. gruodžio 6 d. suteikė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas. Privilegijos originaalas saugomas Žemaičių „Alkos“ muziejuje Telšiuose. Herbo simboliką nulėmė kelios aplinkybės. Telšiečiams šv. Stanislovas buvo gerai žinomas. Čia nuo 1721 m. viena miesto mugių vykdavo per jo šventę, gegužės 8 d. Motiejus Valančius šventųjų gyvenimuose taip pat rašė, kad „S. Stanislowas ir ipatingu užtaritoju Lanku žiames ir musu Žemajcziu kraszto“. Pagaliau šv. Stanislovas buvo valdovo Stanislovo Augusto, suteikusio miestui herbą, šventasis globėjas. Telšių heraldikoje jis išliko iki 1831 m. sukilimo. Vėliau miesto simboliai dėl politinių ideologinių aplinkybių buvo kelis kartus keičiami. 1845 m. balandžio 6 d. Telšiai, kaip ir kiti Kauno gubernijos apskričių centrai, gavo naują herbą. Perkirsto skydo viršutiniame mėlyname lauke buvo pavaizduotas Kauno gubernijos obeliskas 1812 m. karui atminti, o apačioje, raudoname lauke, auksinis Merkurijus kaducėjus, kaip prekybos simbolis. Apie 1881 m., kai Telšių miesto galva tapo kunigaikštis Mykolas Oginskis, į miesto herbą sugrįžo šv. Stanislovo atvaizdas, kuris po aršios kritikos 1885 m. buvo uždraustas. Nepriklausomoje Lietuvoje šv. Stanislovo atvaizdas vėl tapo miesto herbu. 1970 m. kuriant Telšių herbą religinės atributikos atsisakyta. Pageidaujant vietos valdžiai, miesto simboliu tapo istorinis Žemaitijos herbas: raudoname lauke juoda meška su sidabrine grandine ant kaklo. Tiesa, kad skirtųsi nuo pastarojo, juoda meška buvo pavaizduota mėlyname lauke (spalva paimta iš istorinio miesto herbo) ir į jos letenas įstatyta geltona kvieslio lazda. Tais pačiais metais herbas panaikintas. Iš naujo pagal 1792 m. privilegiją atkurtą Telšių miesto istorinį herbą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino 1991 m. gruodžio 21 d. (VŽ, 1992, nr. 2-22). Herbo autorius, dailininkas Algis Kliševičius. 

Telšių miesto herbas, 1791 m.

 Punia

Herbas. Skydas perskeltas į du laukus. Priekiniame sidabriniame lauke vaizduojamas šv. Stanislovas, prikeliantis iš rudo kapo rudaplaukį Piotroviną. Vyskupo kapa ir mitra raudonos, nimbas, pastoralo spiralė, kapos ir mitros kraštai auksiniai, pastoralo lazda, marškiniai sidabriniai. Abiejų figūrų veidai ir rankos kūno spalvos. Užpakaliniame mėlyname lauke sidabrinė pasaga galais į viršų, iš jos kyla sadabrinė strėlė su raudona plunksna.

Puniai, kuri dabar tėra Alytaus r. sav. kaimas, laisvojo miesto teises ir herbą – „dešinėje pusėje Krokuvos vyskupo, šventojo Stanislovo atvaizdas, o kairėje – žirgo pasaga su į viršų nukreipta strėle“ – 1791 m. lapkričio 10 d. suteikė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas. Privilegijos originalas saugomas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje. Nesunku atspėti, kad šv. Stanislovo atvaizdas buvo parinktas atsižvelgiant į valdovo vardo šventąjį globėją (šventė – gegužės 8 d.). Daug sudėtingiau su antrąja herbo figūra. Pasagos su strėlėmis dažniausiai aptinkamos bajorų herbuose. Iš čia turėjo patekti į Punios heraldiką, neaiškios tik priežastys. Jau kitais metais Punios savivalda buvo panaikinta, miesto herbas neteko galios. Jis iš naujo atkurtas pagal 1791 m. privilegiją tik po beveik 200 metų. 1989 m. birželio 7 d. Punios miesto istorinį herbą patvirtino Lietuvos heraldikos komisija. Lietuvos Respublikos Prezidentas dekretu Punios herbą patvirtino 1998 m. rugpjūčio 4 d. (VŽ, 1998, nr. 71-2070). Herbo autorius, dailininkas Agnius Tarabilda.

 Žiežmariai

Herbas. Mėlyname lauke, virš žalios skydo papėdės, vaizduojamas purpurinę kapą ir mitrą bei sidabrinę albą dėvintis, į kairę pusę atsigręžęs, kairėje rankoje laikantis auksinį pastoralą šv. Stanislovas. Prieš jį pamaldžiai sudėjęs rankas iš rudo kapo keliasi sidabrinis Piotrovinas. Figūrų kūnai natūralios spalvos, kapos ir mitros kraštai, rankogaliai auksiniai. Skydo galvoje spinduliuoja auksinė Dievo Apvaizdos akis, apačioje du žali medeliai, išaugantys iš skydo šonų. Virš skydo auksinė uždara karališkoji karūna.

Žiežmariai miestas – Kaišiadorių r. sav. seniūnijos centras, įsikūręs prie Strėvos upės. Pirmą kartą Žiežmariai minimi 1348 m., miestelis – 1487 m. Nuo XIX a. istorinėje literatūroje vyrauja nuomonė, kad Žiežmariai gavo Magdeburgo miesto teises XVI a. pradžioje arba antroje pusėje. Patikimais šaltiniais to patvirtinti negalima. Tad apie miesto teisių buvimą XVI-XVIII a. pirmojoje pusėje galima kalbėti tik hipotetiškai, nėra jokių duomenų ir apie to meto miesto herbą. Iš tikro Žiežmarių savivalda įkurta XVIII a. pabaigoje. Pasinaudoję Ketverių metų seimo nutarimais, miestiečiai išsirinko laisvojo miesto valdžios organus dar iki privilegijos gavimo, 1791 m. rugpjūčio 1 d., o pačią privilegiją ir herbą – „šv. Stanislovą ir viršuje, ant karūnos, Dievo Apvaizdą“ – išsirūpino iš Stanislovo Augusto tik po 6,5 mėnesio, 1792 m. vasario 14 d. miesto herbe pavaizduotas šv. Stanislovas (šventė – gegužės 8 d., dabar Lietuvoje balandžio 11 d.) ir karališkoji 5 lankų karūna turėjo rodyti miesto teisių suteikėją Stanislovą Augustą, o Dievo Apvaizdos akis, Ketverių metų seimo ideologinis simbolis, - Dievo valia vykdomus darbus. Iš to laikotarpio išliko dar vienas ikonografijos šaltinis – Žiežmarių miesto antspaudas, kurio piešinį XIX a. viduryje paskelbė Mykolas Balinskis (perpiešė Vincentas Smakauskas). Privilegijos gavimo proga miestiečiai surengė puotą, kuri, kaip daugelis to meto iškilmių, pasibaigė miestiečių bei bajorų peštynėmis. Neilgai teko džiaugtis ir valdovo suteiktomis laisvėmis. Po kelių mėnesių, paėmus valdžią Rusijos palaikomiems miestų reformos priešininkams, prasidėjo savivaldų naikinimas. Ir nors Žiežmariams po kiek laiko, atrodo, pavyko savivaldą atgaivinti, tačiau 1795 m., Lietuvą prijungus prie Rusijos Imperijos, jos likimas buvo galutinai pasmerktas. Miesto teises Žiežmariai atgavo tik 1958 m. Be minėtų ikonografinių šaltinių, istorinėje literatūroje paplito dar keli Žiežmarių herbo variantai. Vieną sukūrė Marijanas Gumowskis (be karūnos ir Dievo Apvaizdos), kitą, pagal Balinskio skelbtą antspaudo piešinį, - Tadas Daugirdas bei Bronius Šaliamoras. Atkuriant istorinį Žiežmarių herbą, panaudota visa dabar žinoma ikonografinė medžiaga. Vis dėlto ne viską buvo galima padaryti taip, kaip pavaizdavo XVIII a. pabaigos herbo piešėjas. Dievo Apvaizdos akį ir karūną, kad heraldiškiau atrodytų, teko sukeisti vietomis, tai yra Dievo Apvaizda įkomponuota herbinio skydo lauke, virš šv. Stanislovo, o karališkoji karūna uždėta virš skydo. Žiežmarių herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 1998 m. gruodžio 28 d. (VŽ, 1998, nr. 115-3253). Herbo autorius, dailininkas Rolandas Rimkūnas.

Žiežmarių laisvojo miesto herbas, 1792 m.

Šaltiniai:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-04-11-sv-stanislovas/7519
http://day.lt/sventes/straipsniai/cibulinis
http://gidas.wordpress.com/2008/10/09/sv-stanislovas-kostka/