Apaštalas Paulius Povilas (prieš krikštą Paulius) nepažinojo Kristaus, bet įtikėjo po jo mirties. Rašė pamokslus ir dalį Naujojo Testamento (Laiškus bendruomenėms). Manoma, kad šv. Paulius buvo nužudytas kartu su Šv. Petru tą pačią dieną Romoje. Kai kur nužudymo data fiksuojama – birželio 29 d. Šv. Povilas (lotyniškas vardas Paulius „mažylis“) vaizduojamas liesas, smulkus. Vienoje rankoje jis laiko knygą (evangeliją), kitoje – kalaviją, kuriuo buvo nužudytas.

Nuo birželio 29-osios pradeda trumpėti dienos. Šiuo metu kaimuose prasideda didžiosios šienapjūtės. Nustoja kukuoti gegutė. Manoma, kad jei gugutė po Petrinių kukuos dar kelias savaites, bus ilgas ruduo, žiema bus vėlyva. Petrinės lietuvių liaudyje buvo švenčiamos panašiai kaip ir Joninės. Jaunimas nemiegodavo ištisą naktį. Ypatingos linksmybės vykdavo paupiuose. Ten vaikinai rodydavo savo jėgą – kilnodavo rąstus ir kalades, traukdavo virvę. Tikėta, kad per Petrines šeimininkė turi prabristi takelį linų lauke, tuomet linai duos ilgą pluoštą. Taip pat ji iš žąsies sparno išraudavo plunksną, kad žąsis būtų riebi ir plunksnuota. Kadangi Petras buvęs žvejys, šią dieną įvairiose Lietuvos vietose vykdavo žuvų turgūs. Tikėta, kad Petrinių naktį tinklai virsta šilkiniais, o į juos įkliuvusios žuvys – auksinėmis. (www.day.lt)

Apaštalas Paulius (gr. Απόστολος Παῦλος, 5 m. – 64 m. Romoje) – vienas iš krikščionių apaštalų. Jis apaštalu tapo jau po Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo, todėl nepriskiriamas Dvylikai apaštalų, nors yra vienas iš pačių garbingiausių ankstyvosios krikščionybės veikėjų, dėl savo misijinės veiklos vadinamas „Tautų apaštalo“ titulu.

Ankstyvasis šv. Pauliaus gyvenimo laikotarpis

Gimė garsioje judėjų šeimoje Mažojoje Azijoje Tarso mieste, išsimokslinimą gavo Jeruzalėje pas garsų rašto žinovą Gamalielį. Iki atsivertimo į krikščionybę vadinosi Sauliumi (hebr. שאול  ; Šaul) ir buvo krikščionių persekiotojas. Jam dalyvaujant buvo užmėtytas akmenimis kankinys Steponas. Į naująjį tikėjimą atsivertė, kelionės į Damaską metu išvydęs apreiškimą. Štai kaip jis pats apibūdino tai, kas jam nutiko kelyje į Damaską: „Kai keliavau ir artinausi prie Damasko, apie vidurdienį staiga iš dangaus mane apsiautė stipri šviesa. Aš kritau ant žemės ir išgirdau balsą, man sakantį: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?!“ Aš paklausiau: „Kas esi, Viešpatie?“ Jis man atsakė: „Aš esu Jėzus Nazarietis, kurį tu persekioji“. Mano palydovai matė šviesą, bet negirdėjo man kalbančiojo balso. Aš dar paklausiau: „Ką man daryti, Viešpatie?“ O Viešpats man tarė: „Kelkis, eik į Damaską, tenai tau bus pasakyta visa, ką tau reikia daryti“. Kadangi tos veriančios šviesos apakintas nieko nemačiau, tik palydovų už rankų vedamas aš pasiekiau Damaską.“ (Apaštalų darbai 22, 6-11). Tapęs krikščionimi, jis ėmė vadintis Pauliumi. Išvertus iš lotynų kalbos paulus reiškia „mažas“. Teologai mano, kad šį vardą jis prisiėmė iš nusižeminimo.

Šv. Pauliaus laiškai

Pauliui yra priskiriama keleto Naujojo Testamento knygų autorystė (dešimt laiškų skirtingoms krikščionių bendruomenėms ir keturi – privatiems asmenims). Daugumos nūdienos egzegetų nuomone, Pauliaus yra tikrai parašyti 7 laiškai: 1 Laiškas tesalonikiečiams, 1 ir 2 Laiškai korintiečiams, Laiškai galatams, filipiečiams, Filemonui, romiečiams. Keli kiti (pseudoepigrafiniai) jam priskiriami laiškai, toliau plėtoja kai kurias Pauliaus mintis: 2 Laiškas tesalonikiečiams, Laiškai kolosiečiams, efeziečiams bei vadinamieji pastoraciniai laiškai: 1 ir 2 Timotiejui ir Titui. Laiško hebrajams tekste nėra nuorodų į Pauliaus autorystę, tačiau, nepaisant to, jis buvo visada tradicijos priskiriamas Pauliui. Pauliaus laiškuose Jėzus išpažįstamas kaip Dievo siųstasis Sūnus, kurio kryžius liudija Dievo norą susitaikinti su žmonėmis. Taip pat juose kalbama apie išganymo reikalingumą visiems, žmogų pavergiančios nuodėmės bei mirties nugalėjimą, jam talkinančią Dievo Dvasią (Pneuma), kuriai nereikia jokių žmogaus pastangų, veiksmingą Dievo Žodį, Bažnyčią kaip Kristaus kūną, Krikštą bei Eucharistiją, pavienio žmogaus ir viso kosmoso atbaigimo viltį. Pats žinomiausias iš visų jo laiškų yra Laiškas romiečiams, greičiausiai parašytas 58 m. Korinte ir adresuotas Romos krikščionių bendruomenei. Šio laiško 9-11 skyriuose pateikiamas teologinis judaizmo ir krikščionybės santykio pagrindas ir istorijos teologija. Pauliaus laiškuose išdėstytos įžvalgos padarė didele įtaką šv. Augustinui ir Martynui Liuteriui, tad iki šių dienų jos yra aktualios krikščionybei bei jos teologijai.

Šv. Pauliaus misijos

Po atsivertimo kelyje į Damaską, Paulius leidosi į misijų keliones, nepaprastai uoliai skelbdamas Evangeliją. Laikotarpis tarp 45 m. ir 57 m. buvo pats aktyviausias ir vaisingiausias jo gyvenime. Apaštalo Pauliaus kelias driekėsi per Mažąją Aziją dabartinės Turkijos teritorijoje, per Siriją ir dabartinę Jordaniją. Jis kalbėjo apie Jėzų Jeruzalėje, Graikijos miestuose, vėliau - Romoje. Pauliaus misijos detaliai aprašytos Apaštalų darbų knygoje.

Pirmoji kelionė (Apd 13,1 -14, 27). Į šią kelionę Paulius leidosi kartu su Barnabu. Iš Seleukijos jie laivu išplaukė į Kiprą. Perėję visą salą, atplaukė į Pergę dabartinėje Turkijoje. Iš čia pasiekė Pisidijos Antiochiją, po to - Ikonijų, Listrą ir Derbę. Paulius ir Barnabas sinagogose uoliai skelbė apie Jėzaus prisikėlimą, kūrė bendruomenes. Susidūrę su dalies žydų pasipriešinimu, kreipėsi į pagonis, jiems skelbdami Evangeliją. Vėl sugrįžę į Pergę, iš gretimais esančios Atalijos išplaukė atgal ir sugrįžo į Sirijos Antiochiją, iš kurios pradėjo šią kelionę.

Antroji kelionė (Apd 15, 36 -18,22). Šį kartą Paulius keliavo kartu su Silu. Iš Antiochijos sausuma pasiekė Derbę ir Listrą, aplankė anksčiau įkurtas bendruomenes. Listroje susitiko Timotiejų, kuris prisijungė prie jų. Tęsdami kelionę šiaurės vakarų kryptimi, pasiekė Troadą, iš kur persikėlė į Europos žemyną - Makedoniją. Įkūrė bažnyčias Filipuose, Tesalonikoje, Bėrėjoje, Atėnuose ir Korinte. Vėliau per Efezą ir Cezarėją sugrįžo į Antiochiją - Sirijos provincijos sostinę, kurioje Jėzaus mokinius pirmą kartą imta vadinti krikščionimis.

Trečioji kelionė (Apd 18, 23 -21, 26). Šios kelionės metu Paulius sugrįžo aplankyti ir sustiprinti per pirmąsias keliones įkurtas bažnyčias. Sausuma pasiekė Efezą, kur praleido apie dvejus metus. Po to nuvyko į Makedoniją, Graikiją. Atgal grįžo laivu, pakeliui sustodamas Troadoje, Ase, Mitilėnėje, Milete, Koše, Rodėje ir Pataroje. Po to per Tyrą, Ptoleimaidę ir Cezarėją pasiekė Jeruzalę, kur buvo suimtas.

Šv. Pauliaus apaštalavimas ir mirtis

Apaštalas Paulius tapo garsiu Evangelijos skelbėju Palestinoje, Graikijoje, Mažojoje Azijoje, Italijoje ir kituose antikinio pasaulio regionuose. Po trečiosios misijų kelionės buvo areštuotas Judėjos valdytojo Antonijaus Felikso ir kalinamas Jeruzalėje, vėliau Cezarėjoje. Bylą perėmus naujajam valdytojui Porcijui Festui Paulius pasinaudojo Romos piliečio teise stoti prieš imperatoriaus teismą ir buvo išsiųstas į Romą. Tolimesnis Pauliaus likimas nėra žinomas – Apaštalų darbų pasakojimas apie Paulių baigiasi žodžiais, kad Paulius dvejus metus gyvenęs Romoje laukdamas teismo. Iš kitų šaltinių ir ypač iš Laiškų galima daryti išvadą, kad Paulius tikriausiai buvo paleistas liudytojams neatvykus. Nerono persekiojimų laikais jo Romoje nebuvo, bet vėliau romėnai jį vėl suėmė ir atgabeno į Romą, tik šįsyk kalinimas buvo nepalyginti griežtesnis. Ištikimi draugai buvo toli, lankė jį tik Lukas (2 Laiškas Timotiejui 4, 11), tad Paulių labai slėgė vienatvė.

Tradicija palaiko Tertuliano ir Euzebijaus versiją, pagal kurią 64 m. (arba 67 m. – 68 m.) Pauliui buvo nukirsta galva, nes civis romanus - Romos pilietis - galėjo mirti tik tokia mirtimi. Pasak legendos, kareiviai išvedė Paulių ant ešafoto su pirmais saulės spinduliais. Budelis stovėjo pasiruošęs su kirviu. Paulių nurengė iki pusės, parklupdė ir jo galvą padėjo ant ešafoto… prieš mirtį jis spėjo pasakyti: “Galvoju, kad dabartiniais laikais kančios nieko nereiškia palyginus su ta garbe, kuri atsivers pas mus”. Legenda teigia, kad nukirsta jo galva tris kartus atšoko nuo žemės, ir toje vietoje ištryško trys šaltiniai, davę jai Trijų Šaltinių vardą.

Šv. Pauliaus bazilika ir kapavietė

Ant Pauliaus kapo buvo pastatytas ir nuolatos krikščionių piligrimų lankomas nedidelis paminklas. Praėjus nemažam laiko tarpui ir krikščionybei įgijus kulto laisvę, imperatoriaus Konstantino valia ant apaštalo Pauliaus kapo buvo pastatyta jam skirta bazilika, kurią 324 m. pašventino popiežius Silvestras. To paties IV amžiaus pabaigoje ji buvo iš pagrindų perstatyta ir išplėsta, o vėliau ne kartą restauruota ir padailinta, tačiau taip pat, karų metu, apiplėšta ir apgriauta. Dėl to, kad bazilika iškilo gerokai už III amžiaus antroje pusėje pastatytų gynybinių Romos miesto sienų, vadinamųjų Aurelijaus mūrų, jai ir prigijo „ šv. Pauliaus už Mūrų“ bazilikos pavadinimas.

1823 m. baziliką nuniokojo baisus ir beveik visiškai ją sugriovęs gaisras. Popiežius Leonas XII pradėjo atstatymo darbus, nors greičiau tai reikėtų vadinti ne atstatymu ar restauravimu, tačiau visai naujos bazilikos pastatymu. 1840 m. buvo pašventintas pagrindinis altorius, o visa bazilika – 1860 m. Tokia ji mums žinoma ir šiandien.

Literatūrinė ir archeologinė tradicija visada tvirtino (dabar tai patvirtina ir mokslas), kad „šv. Pauliaus už Mūrų“ bazilika stovi apaštalo Pauliaus kapo vietoje, o bazilikos pagrindinis altorius buvo pastatytas virš numanomos palaidojimo vietos. Tačiau buvo nesutariama dėl tikslios Pauliaus palaikų ir kapo vietos. 2002 m. prasidėję ir 2007 m. rugsėjo mėnesį pasibaigę archeologiniai kasinėjimai tą tradiciją patvirtino. Archeologinių tyrinėjimų metu buvo atkastos Konstantino laikų ir IV amžiaus pabaigos bazilikos sienų liekanos, o po centriniu „popiežiškuoju“ altoriumi ir po senoviniu užrašu „Pauliui, apaštalui kankiniui“ aptiktas didelis IV amžiaus sarkofagas, kuriame, kaip manoma ar bent jau taip buvo manyta nuo IV amžiaus pabaigos, ir yra apaštalo Pauliaus palaikai. Kol kas sarkofagą galima matyti tik pro nedidelę mūre atvertą nišą. Nustatyta, kad jis yra 2 metrų 55 cm ilgio, 1 metro 25 cm pločio ir 97 cm aukščio. Sarkofago dangtis yra 30 cm aukščio ir 12 cm storio. Jo dangtyje yra užlipinta maždaug 10 cm skylė, pro kurią, kaip manoma, prie apaštalo Pauliaus palaikų būdavo priliečiamos drobės atraižos, šitaip tapdamos relikvijomis.

Šv. Paulius ikonografijoje

Ikonografijoje atsispindi pagrindiniai apaštalo Pauliaus gyvenimo epizodai, ypač atsivertimas ir nukirsdinimas. Jis vaizduojamas brandaus amžiaus arba senas, su barzda, ūsais ir plaukų vainiku aplink plačią nuplikusią kaktą; pirmuosiuose atvaizduose jis yra su krikščioniškojo mokymo ritiniu, o kalavijas, kuriuo buvo nukirsta galva, tapo pagrindiniu jo atributu tik XIII amžiuje. Dar vienas atributas gali būti pintinė, kurioje jis buvo nuleistas nuo Damasko sienos.

Šv. Pauliaus reikšmė krikščionybės istorijoje

Šv. Paulius katalikų laikomas Graikijos ir Maltos globėju; Graikijos globėju Paulių 1914 m. liepos 16 d. paskelbė popiežius Pijus X. Pasak legendos, prieš pat atsivertimą jis nukrito nuo žirgo, todėl tapo raitelių globėju; jis yra paskirtas teologų globėju, nes yra sistemiškai išdėstęs krikščioniškąją doktriną. Be to, Paulius globoja virvininkus, galbūt todėl, kad palapinėms austi naudojo virveles, susuktas iš Kilikijos ožkų odos, arba, todėl, kad virves reikėjo sukti (lot. convertere - „atsisukti“ - reiškia ir „atsiversti“). Beje, virvėmis jis buvo pintinėje nuleistas nuo Damasko sienų, todėl yra pintinių pynėjų globėjas; kadangi jam galvą nukirto blizgančiu kalaviju, jis tapo poliruotojų ir kardų gamintojų globėju. Paulius saugąs nuo audrų, nes išsigelbėjęs audrai užklupus laivą, ir nuo gyvačių įgėlimo bei nuodų, nes Maltoje likęs gyvas įkirtus gyvatei; jo prašoma padėti nuo apakimo, nes pats buvęs išgydytas, kai apako prie Damasko vartų.

Žymus XIX a. krikščionybės kritikas, prancūzų istorikas, filologas, rašytojas Ernestas Renanas savo knygoje „Jėzaus gyvenimas“ yra sakęs, kad krikščionybę sukūrė apaštalas Paulius.

Katalikų Bažnyčia apaštalo Pauliaus iškilmę mini birželio 29 d. Popiežiaus Benedikto XVI iniciatyva nuo 2008 m. birželio 28 d. iki 2009 m. birželio 29 d. minimi apaštalo Pauliaus metai, skirti dviejų tūkstantmečių jubiliejui nuo apaštalo Pauliaus gimimo.

 Simnas

Herbas. Sidabriniame lauke šv. Povilo, vilkinčio sidabriniais marškiniais ir raudonu apsiaustu, atvaizdas. Dešine ranka jis remiasi į nuleistą sidabrinį kalaviją su auksine rankena, kairėje laiko auksinę Evangelijų knygą. Kūnas natūralios spalvos, barzda ir plaukai sidabriniai, nimbas ir sandalai auksiniai.

Simnas – Alytaus r. sav. seniūnijos centras, įsikūręs prie Simno ir Giluičio ežerų. Pirmą kartą istorijos šaltiniuose vietovė minima 1494 m., XVI a. pradžioje pradeda augti miestelis. Jau 1625 m. Lietuvos vicekancleris ir Simno seniūnas Povilas Sapiega rūpinosi miestelio savivalda. Šios pastangos nenuėjo veltui, ir kitų metų pradžioje, sausio 2 d., Simnui valdovas Zigmantas Vaza suteikė Magdeburgo miesto teises, antspaudą ir herbą – „šv. Povilo atvaizdą“. Simnui išrinktas šv. Povilo atvaizdas neabejotinai susijęs su savivaldos teisių išrūpintojo Povilo Sapiegos vardu (šventė birželio 29 d.). Taigi, jo vardo šventasis globėjas tapo ir Simno miesto globėju. Simnas savivaldos teisių neteko 1776 m., bet po 15 metų vėl susigrąžino. 1792 m. birželio 15 d. Stanislovo Augusto išduotoje privilegijoje buvo rašoma, kad kartu su teisėmis miestui grąžinamas senasis herbas – „šventųjų apaštalų Petro ir Povilo atvaizdas“. Kaip jis atrodė, galima spręsti iš gana primityvaus privilegijos piešinio. Anksčiau manyta, kad 1792 m. šv. Povilo paveikslas per klaidą buvo pakeistas į dviejų apaštalų Petro ir Povilo atvaizdą. Neseniai radus 1770 m. Simno miesto antspaudą su šventųjų Petro ir Povilo atvaizdais, tą teiginį tenka atmesti. Tačiau iki šiol neaišku, kas ir kada šv. Povilą pakeitė į dviejų apaštalų atvaizdą. Kita vertus, kai 1792 m. Simno miestiečiai iš valdovo parsivežė laisvojo miesto teisių privilegiją, krašte jau šeimininkavo Rusijos palaikomi miesto reformos priešininkai. Simno savivalda dar kartą buvo panaikinta, herbas užmirštas. 1935 m. jį bandė atkurti Marijanas Gumowskis. Tačiau, nematęs originalaus herbo, pavaizdavo abu šventuosius iki kelių. Atkuriant Simno miesto herbą, iš dviejų istorinių variantų pasirinktas pirmasis, tai yra šv. Povilo atvaizdas. Jis geriau atspindi herbo idėją, rodo jo senumą ir kartu primena savivaldos teisių išrūpintoją Povilą Sapiegą. Kadangi šv. Povilas bažnyčios ikonografijoje paprastai rodomas su Evangelijų knyga, herbas papildytas šiuo elementu. Tokį Simno miesto herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 1999 m. birželio 29 d. (VŽ, 1999, nr. 59-1924). Herbo autorius, dailininkas Kęstutis Gvalda.

Šaltiniai:

http://lt.wikipedia.org/wiki/Apa%C5%A1talas_Paulius
http://www.day.lt/