Šventasis Kristoforas (graik. Άγιος Χριστόφορος – „nešantis Kristų“) (mirties data apie 251 m.) – šventasis, laikomas keliautojų, o taip pat ir sodininkų, knygrišių, jūrininkų, tiltininkų bei keltininkų globėju.

Vardo kilmė

Šventasis Kristoforas, Kristupas (šventė liepos 24 - 25 d.) gyveno, kaip manoma, trečiame amžiuje. Už krikščionybės platinimą Likijoje (Lycia), Romos imperatoriaus Decijaus (karaliavo 249-251 m.) buvo nubaustas ir mirė kankinio mirtimi. Krikšto malone priėmęs Kristų, tos malonės galia Šv. Kristoforas liko jam ištikimas, nors už savo tikėjimą turėjo paaukoti gyvybę. Legenda byloja, kad jis buvęs labai aukštas, gyvenęs prie upės ir ant pečių per ją nešiojęs keleivius. Vienąsyk mažas berniukas paprašė perkelti į kitą krantą. Benešant vaikas pasidarė toks sunkus, kad Kristoforas išsigando, jog abu paskęs. Berniukas pasisakė esąs Kristus ir nešąs savo rankose viso pasaulio sunkumus.

Legenda

Pirmaisiais krikščionybės laikais gyvenęs šventasis Kristoforas buvo aukštas (229 cm) stiprus, stotingas, vyras, turintis bauginančių veido bruožų. Jo siekis buvo tarnauti tik galingiausiam valdovui pasaulyje, kuriam galėtų pasiūlyti savo jėgą ir ištvermę. Iš pradžių aukojosi karaliui, nes manė, kad jis galingiausias, bet pamatęs, kad šis silpnas ir lengvai nugalimas, atsisakė. Supykęs karalius jį uždarė į kalėjimą ir sukaustė grandinėmis. Tačiau, sutraukęs grandines Šv. Kristoforas išėjo iš kalėjimo. Tada karalius prieš jį pasiuntė kariuomenę, bet daugelį kareivių jis patraukė savo pusėn, padėdamas jiems atsiversti iš pagonybės į krikščionybę. Vėliau Šv. Kristoforas trumpam parsisamdė šėtonui, bet netrukus pamatė, kad šis bijo kryžiaus ir maldos, tad suprato, kad velnias taip pat yra silpnas ir atsisakė jam tarnauti. Galiausiai Šv. Kristoforas apsigyveno pas atsiskyrėlį, kuris jį išmokė tarnauti Viešpačiui – Pasaulio Valdovui. Bet gyventi vien tik aukomis ir maldomis šiam milžinui nepakako. Tada atsiskyrėlis jam patarė per sraunią upę pernešinėti silpnus žmones, kurie neįstengia pereiti gilios ir sraunios upės, kurioje nėra kelto. Pakrantėje nuolat sustodavo būreliai žmonių. Vieną kartą pernešti per upę paprašė mažas vaikelis. Šv. Kristoforas kantriai nešė jį, bet kuo arčiau buvo kitas krantas, tuo vaikelis darėsi vis sunkesnis it švinas; kilo smarki audra. Pavargęs ir suprakaitavęs jis stengėsi nešti iš visų jėgų ir kai pasiekė upės krantą, vaikelis pasisakė esąs Kristus ir su savimi nešąs viso pasaulio sunkumus. Tada Šv. Kristoforas suprato, kad fizinė jėga dar nieko nereiškia, kad yra dar stipresnė – dvasinė jėga. Kad Kristoforas įtikėtų, jog tas vaikelis tikrai yra Kristus, pastarasis padovanojo jam palmės lazdą ir pasakė, kad ta lazda netrukus pražys. Taip ir atsitiko. Matydamas Šv. Kristoforo ištvermę ir jėgą, jį nusamdyti panoro ciesorius. Tačiau, pažinęs galingiausią valdovą – Kristų, kurio jis visą gyvenimą ieškojo, Šv. Kristoforas atsisakė tarnauti ciesoriui. Už tai buvo suimtas, įmestas į kalėjimą ir visaip kankinamas – deginamas karšta geležimi, guldomas ant įkaitinto geležinio suolo. Tačiau kankinys didvyriškai ištvėrė visas kančias ir liko nepalaužiamas, tvirtas kaip uola, pasitikintis Dievu ir jo neišsižadantis. Tada ciesorius nakčiai į kalėjimą atsiuntė dvi gražias prostitutes, norėdamas taip jį suvilioti. Tačiau Šv. Kristoforas per naktį atvertė prostitutes į katalikų tikėjimą ir šios atsisakė savo darbo. Supykęs ciesorius įsakė jam nukirsti galvą ir ši egzekucija buvo įvykdyta.

Istorija

Per savo gyvenimą Šv. Kristoforas padėjo atversti apie 48 000 nusidėjėlių.

Kadangi jis šventai atliko kasdienes savo pareigas – nešiojo per upę žmones (ir patį Kristų), ištvėrė žiaurius kankinimus ir mirė baisia mirtimi, Kristus šį šventąjį apdovanojo didelėmis malonėmis. Išpažįstantieji katalikų tikėjimą neabejoja, kad jo užtarimas apsaugo nuo nelaimių įvairiose kelionėse, o namus – nuo stichinių nelaimių – griaustinių, uraganų, žemės drebėjimų. Taip pat atverčia nusidėjėlius, gydo alkoholikus, gelbsti nuo staigios ir netikėtos mirties. Seniau Šv. Kristoforo statula stovėjo Vilniuje prie arkivyskupijos kurijos. Dauguma lakūnų ir vairuotojų nešiojo (dabar rečiau turi su savimi) ženkliukus su jo atvaizdu, melsdavosi jam, kad apsaugotų nuo nelaimių ir netikėtos mirties. Po Nepriklausomybės atkūrimo Šv. Kristoforas vėl paskelbtas Vilniaus globėju.

Įamžinimas

Šv. Kristoforo atvaizdų lietuvių liaudies mene aptinkama gan retai. Paprastai šis šventasis vaizduojamas brendantis vandeniu, pasirėmęs lazda, ant pečių nešantis vaikelį Jėzų, kuris viena ranka laimina, kitoje laiko žemės rutulį. Būtent taip jis pavaizduotas ir Vilniaus miesto herbe. Šv. Kristoforo vardas Lietuvoje įamžintas 1994 m. profesoriaus Donato Katkaus iniciatyva įkuriant Vilniaus kamerinį orkestrą, kuris po metų buvo pavadintas Vilniaus miesto globėjo - Šv. Kristoforo – vardu, yra Šv. Kristoforo vidurinė mokykla ir kt. Pasaulyje yra nemažai architektūros ir geografinių objektų (pvz., Sent Kitsas ir Nevis – salų valstybė Karibų jūroje, formaliai dar vadinamas Sent Kristoferiu ir Neviu, miestų ir kt.), kurie susiję su Šv. Kristoforo vardu. Municipalitetai Vokietijoje, Kroatijoje, Olandijoje, Lietuvoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje, Kuboje ir Filipinuose pasirinko Šv. Kristoforą savo valdų globėju.

Šaltiniai:
http://atzala.puslapiai.lt/svkristoforaskeliautojuglobejas/index.htm
http://www.tradicija.lt/Siuzetai/Kristoforas.htm
http://en.wikipedia.org/wiki/Saint_Christopher