Šventasis Juozapas – vienas svarbiausių Bažnyčios šventųjų. Jis buvo  Švenčiausiosios Motinos ir Viešpaties Išganytojo kilniausiojo žmogiškumo sergėtojas ir globėjas. Dėl šių priežasčių šv. Juozapas yra vienas labiausiai garbinamų šventųjų, tačiau apie jį turime labai nedaug duomenų.

Ilgai Bažnyčios istorijoje jam buvo skiriama labai mažai dėmesio. Nuo XII–XIII a. juo po truputį susidomima, o lemiamas lūžis įvyksta 1870 m., kai popiežius Pijus IX jį paskelbia visuotinės Bažnyčios globėju ir įveda jo iškilmę, švenčiamą kovo 19 d. Popiežius Jonas Paulius II yra parašęs apaštalinį paraginimą Redemptoris custos apie šv. Juozapo asmenį ir misiją.
Susitelkime ties Evangelijos pagal Matą, kurios pasakojime apie Kristaus gimimą Juozapas iš tiesų yra centre, liudijimu apie Juozapą. „Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju“. (Mt 1, 17) Juozapo kaip Marijos vyro statusas yra ne šeimos kaip prigimtinės bendruomenės, bet teisės realybė. Evangelistas nori pabrėžti, kad prieš žydų teisę Juozapas buvo Švenčiausiosios Motinos vyras – moteris tuolaik faktiškai negalėjo gyventi be vyro, nesusilaukdama didelių nepatogumų ir socialinių trukdžių. Kad Juozapas tikrai nebuvo Marijos vyras, aiškiai liudija Evangelijos pasakojimas apie stebuklingą Išganytojo Prasidėjimą iš Šventosios Dvasios ir visa iš to kylanti Bažnyčios doktrina. Taigi Juozapas pagal kilmę įkūnija ir išreiškia Kristaus kilimą iš Dovydo palikuonių, nors ir ne pagal kraują, nebent įsivaizduosime Kristaus kilmę iš žydų tautos kaip kilmę iš Dovydo. Juozapas yra Dievo Apvaizdos numatytas žmogus, kuriam patikėta neapsakomo turto, paties Viešpaties Išganytojo ir Marijos – gyvosios Šventyklos, kuri pagimdė Mesiją, globa ir apsauga. Juozapas yra Apvaizdos skirtasis vyras, taip pat nuolankus ir kuklus šio slėpinio, kurį sudaro pati Dievo Šventybė Kristuje Jėzuje ir Švenčiausiosios Mergelės ypatingas nekaltumas, tarnas. Jis yra šalia šios realybės, tarsi kontekste, tačiau taip pat neapsakomai svarbus jos išlikimui. Viešpats Dievas panorėjo, kad Juozapo atsakomybei ir aukai būtų patikėta šio žmonijos išganymo turto apsauga nuo žemiškųjų pavojų, kurie iškilo po Jėzaus Gimimo.

„Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventajai Dvasiai veikiant, ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“. Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti pranašo lūpomis: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis“, o tai reiškia: „Dievas su mumis“. Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save. Jam negyvenus su ja kaip vyrui, ji pagimdė Sūnų, kurį jis pavadino Jėzumi“ (Mt 1, 16–25).

Pirmiausia apie Juozapą skaitome, kad jis buvo teisus. Juozapo teisumas – tai Senosios Sandoros tautos teisumas, kuris reiškia gyvenimą vienybėje su Jahve, gyvuoju Izraelio Dievu, ištikimai laikantis Jo ir išrinktosios tautos Sandoros. Teisumas – tai pranašų reikalavimų realybė: būti arti Viešpaties širdimi, ne tik išore. Juozapas įgyvendino tą Izraelio troškimą, kuris per ištikimybę Sandorai su Viešpačiu buvo nukreiptas į ateisiantį Mesiją, į Tą, kuris yra Gelbėtojas. Juozapas yra ir paties Izraelio tikrosios dvasios reiškėjas, toks jis tampa priimtinas Dievui įsitraukti į didžiojo pažadų Izraeliui išpildymo istoriją. Taigi, Juozapas yra ir tas, kuris patiria Abraomui kadaise duotų pažadų išpildymą, jis taip pat gyvena tikėjimu kaip Abraomas ir per tai tampa labai arti slėpinio, kuriame išsipildo Dievo Abraomui duoti pažadai. Taip arti, kad tampa tinkamas įsitraukti į patį šio slėpinio artumą. Koks turėjo būti tas vyras, kuris pakluso angelo balsui neturėdamas jokių garantijų dėl savo Sužadėtinės? Pirmiausia jis turėjo būti skaistus, kad išgirstų angelo balsą. Bet ne tik. Tokioje situacijoje, kur nėra empirinių garantijų, galutinį tikrumą gali duoti tik iš visiško atsidavimo Viešpačiui, iš tikėjimo kylantis Dievo artumo pajautimas. Taigi, Juozapas iš tikrųjų buvo Abraomo palikuonis ne tik kilme, bet ir dvasia. Jis tikėjo ir savo gyvenimo kelią nukreipė tikėjimo kryptimi, iš kurios gimė didinga misija.

„Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti“. Atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą. Ten jis prabuvo iki Erodo mirties. Tuo būdu išsipildė Viešpaties žodžiai, pasakyti pranašo lūpomis: „Iš Egipto pašaukiau savo Sūnų“ (Mt 2, 13–15). Taigi, Juozapas savo tikėjimu dalyvauja pranašų žodžių išsipildyme. Kristus vyksta į Egiptą, kad savo žmogiškojo gyvenimo keliu pakartotų Išėjimo iš Egipto, kur išrinktoji tauta kadaise vergavo, tikrovę ir kad tai taptų pirmavaizdžiu būsimojo Jo Perėjimo per mirtį į Prisikėlimą dėl visos žmonijos. Galime patirti, kas iš tiesų slėpėsi Juozapo tyloje. Kokia atsakomybė ir kryžius slėgė pečius šio garbingo patriarcho, kurio mylimiesiems, kurio Viešpačiui ir Švenčiausiajai Sužadėtinei grėsė mirtinas pavojus. Juk iš tikrųjų viskas buvo Juozapo rankose, tik jis galėjo apsaugoti Šventąją Šeimą ir darė tai tokioje aplinkoje, kur mirtis alsavo jam į veidą. Juozapas yra taip pat ir visiškos ištikimybės maldai ir aktyvaus veikimo žmogus. Jis visada klauso Dievo balso, tačiau visada aktyviai imasi darbo. Jo nepadarius, galėjo ištikti didelė tragedija.

„Erodui mirus, štai Viešpaties angelas pasirodo per sapną Juozapui Egipte ir sako: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir keliauk į Izraelio kraštą, nes jau mirė tie, kurie tykojo kūdikio gyvybės“. Tuomet Juozapas atsikėlė, pasiėmė kūdikį ir motiną ir pargrįžo į Izraelio šalį. Išgirdęs, jog Archelajas valdo Judėją po savo tėvo Erodo, pabūgo ten vykti. Įspėtas sapne, nukeliavo į Galilėjos sritį ir apsigyveno Nazareto mieste. Taip išsipildė pranašo žodžiai: „Jį vadins Nazariečiu“ (Mt 2, 19–23). Juozapas yra tas, kuris klauso Dievo žodžio ir labai racionaliai, praktiškai realizuoja jį, įgyvendindamas pagal realybės principą ir ieškodamas tinkamiausio būdo įvykdyti Viešpaties valiai. Po šio pasakojimo Evangelija nutyla apie Juozapą. Yra daroma prielaida, kad jis jau buvo miręs tada, kai Jėzus pradėjo vykdyti savo viešąją veiklą, nes Mt 12, 46–50 tekste Jėzus minimas kaip Marijos Sūnus. Taip pat manoma, kad Juozapas buvo vedęs prieš susižadėdamas su Švenčiausiąja Mergele, nes tame pačiame ir Lk 8, 19–21 tekste minimi Jėzaus broliai gali būti suprasti tik kaip Jo pusbroliai ir pusseserės, – vienas iš jų yra vėliau, jau Apaštalų darbų laiku minimas Viešpaties brolis Jokūbas, turėjęs didelį svorį pirminėje Bažnyčioje (Apd 15, 13–21; 21, 18; Gal 1, 19; 2, 9. 12; Jok 1, 1). Šv. Jeronimo manymu, tai yra rimtas pagrindas teigti dar anksčiau buvusios teisiojo Juozapo šeimos galimybę. Žinome, kad Juozapas buvo darbininkas. Šio kuklaus izraelito namų aplinkoje, kur vyko kasdienis ir kiekvieno žmogaus kasdienybei artimas gyvenimas, brendo ir augo Švenčiausiojo Išganytojo žmogiškasis buvimas, gaubiamas Švenčiausiosios Motinos artumo. Kaip šio slėpinio Globėjas, Juozapas yra be galo artimas Bažnyčiai. Juk Bažnyčia yra mistinis Kristaus Kūnas ir Šventosios Dvasios buveinė. Juozapas dar prieš atsirandant Dievo tautai globojo tikrąjį Jėzaus Kūną ir Sielą Jo vaikystės ir ankstyvosios jaunystės metais ir visą Šventosios Dvasios pripildytą slėpinį, kuris egzistavo Švenčiausiojoje Mergelėje iki ir ypač po Jėzaus Įsikūnijimo ir kurio ypatingas dalininkas buvo Jėzus per savo dieviškumą, per Šventąją Dvasią įsikūnijęs Tėvo Sūnus, Amžinasis Tėvo Žodis, amžiais egzistuojantis Dievo Trejybėje kartu su Tėvu ir Šventąja Dvasia. Per šį buvimą Juozapas tampa esantis ir arti Naujosios Sandoros Tautos, kuri kyla iš Kristaus mirties ir Prisikėlimo, jis priartėja prie jos taip, kaip ir Švenčiausioji Motina tampa artima Bažnyčios slėpiniui per savo ypatingą artumą Kristui, iš kurio meilės žmonijai slėpinio ji ir kyla. Todėl Juozapas yra gerbiamas ir prisimenamas kaip Bažnyčios globėjas, ir labai aktualiai dar ir šiandien skamba maldos žodžiai: „Į tave, palaimintasis Juozapai, kreipiamės vargų spaudžiami...“.

Juozapo figūra, be to, yra ir vyskupystės pirmavaizdis. Kaip Juozapas buvo pašauktas būtent nuolankaus tarno statusu tarnauti neapsakomo kilnumo tikrovei, kuri buvo Jėzus su Marija ir turėjo iš šeimos galvos šiam tikslui įgyvendinti skirtas galimybes, taip pat ir vyskupo asmuo Viešpaties yra šaukiamas su Juozapui būdinga ištikimybe Viešpaties valiai tarnauti didžiajam Kristaus slėpinio tapsmui žmonijoje ir žmonių grupėse ir turi tam visas Viešpaties suteiktas galias bei kompetenciją. Šv. Juozapo iškilmės proga pridera atkreipti dėmesį ir į mūsų vyskupus, atrandant jų liudijimo vietą mūsų gyvenime ir prisimenant juos maldoje.

 Vilkija

Herbas. Sidabriniame lauke ant auksinės skydo papėdės šv. Juozapo su auksiniu nimbu, mėlynais marškiniais ir raudonu apsiaustu atvaizdas. Kūnas natūralios spalvos. Dešinėje rankoje laiko žalią medelį su trimis sidabriniais lelijos žiedais viršūnėje.

Vilkijos miestelis – Kauno r. sav. seniūnijos centras, įsikūręs Nemuno dešiniajame krante. Vilkija minima nuo 1426 m. Jau 1450 m. čia būta muitinės, XVI a. pradžioje pradedamas minėti miestelis. Nepaisant senos ir reikšmingos istorijos, Vilkija laisvojo miesto teises ir herbą – „šv. Juozapą“ – gavo iš Stanislovo Augusto 1792 m. kovo 20 d. Kaip atrodė herbas, galima spręsti iš čia skelbiamo piešinio. Parinkta šv. Juozapo simbolika (šventė – kovo 19 d.) tebėra nenustatyta, bent ji aiškiai nesusijusi su vietos bažnyčia, turėjusia šv. Jurgio vardą. 1792 m. viduryje, kai krašte nugalėjo Rusijos palaikomi naujų miestų priešininkai, Vilkijos savivalda tikriausiai buvo uždaryta. Kosciuškos sukilimo metu ji galėjo atgyti, nes 1794 m. minimi savivaldos pareigūnai. Vilkijos miestelėnai iš kitų išsiskyrė tuo, kad jie su naująja Rusijos administracija dėl savivaldos teisių kovojo net iki XIX a. 3-iojo dešimtmečio, bet jų neatgavo. Miesto teises Vilkija susigrąžino tik 1950 m., kai trumpam tapo apskrities (1948-1950), po to – rajono (1950-1962) centru. Iš literatūros žinoma dar viena klaidinga Vilkijos herbo versija, kurią 1935 m. pateikė Marijanas Gumowskis. Jis pavaizdavo šv. Juozapą (maždaug iki kelių), ant rankų laikantį kūdikėlį Jėzų, taip pat lelijos šakelę. Atkuriant Vilkijos herbą, panaudotas vienintelis išlikęs originalus 1792 m. piešinys, tačiau, atsižvelgiant į heraldikos reikalavimus bei hagiografiją, pakeista šv. Zjuozapo drabužių spalva. Vilkijos herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 1998 m. lapkričio 16 d. (VŽ, 1998, nr. 102-2810). Atkurto Vilkijos herbo autorius, dailininkas Linas Deltuva.

Vilkijos laisvojo miesto herbas, 1792 m.

Šaltiniai:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-03-19-diak-darius-valancius-sv-juozapas-vienas-svarbiausiu-baznycios-sventuju/42154
http://www.seminarija.lt/index.php?id=8