Šventasis Jonas Nepomukas (ček. Jan Nepomucký) gimė 1340 m. Pomuke (Čekija), dabartinis Nepomukas, netoli Pilzeno – mirė 1393 m. kovo 20 d. – šventasis, Čekijos globėjas. 1729 m. kovo 19 d. jį kanonizavo popiežius Benediktas XII. Turėjo kanonų teisės daktaro laipsnį. Dirbo Prahos arkivyskupijoje. Ilgą laiką buvo manoma, kad už nepaklusnumą Nepomukas karaliaus įsakymu buvo numestas nuo arkinio Karolio tilto Prahoje į Vltavos upę. Dėl to šventasis tapo tiltų globėju ir sergėtoju nuo vandens nelaimių. Naujesniais duomenimis, Nepomukas nužudytas dėl to, kad bažnyčios reikaluose gynė arkivyskupo viršenybę prieš karalių Vaclovą IV. Žečpospolitoje Nepomuko kultas ėmė plisti XVIII a. pirmojoje pusėje, greitai tapo vienu populiariausių Lietuvos šventųjų, kartais tapatintas net su šv. Jonu Krikštytoju.

Šv. Jonas Nepomukas, kankinys

Kovo 20 d. minime šv. Joną Nepomuką (Jan Hasyl z Pomuku; 1340 – 1393), kankinį. 1380 m. jis buvo įšvęstas kunigu, studijavo kanonų teisę Prahoje, vėliau Paduvoje, kur gavo „doctor decretorum“ laipsnį. Dar anksčiau jis tarnavo Prahos arkivyskupo kanceliarijoje notaru, o nuo 1377 m. – kancleriu. Popiežiaus dekretu jam 1380 m. buvo pavesta Prahos šv. Galiaus parapija, skirta aptarnauti Prahos vokiečiams katalikams. Tapęs arkivyskupo Jono Jenšteino generaliniu vikaru, Jonas 1389 m. persikėlė iš parapijos į Saazo arkidiakoniją. Kilus ginčui tarp arkivyskupo ir karaliaus Vaclovo IV, kuris užsispyrė Kladruby abatiją padaryti vyskupija ir į ten įstatyti savo favoritą V. Kraliką, Jonas karaliaus planui pasipriešino ir gynė arkivyskupo jurisdikciją. Už tai jis buvo suimtas ir po kankinimų bei tardymo 1393 m. kovo 19 ar 20-osios naktį nustumtas nuo Karolio tilto į Vltavos (Moldovos) upę. Šitokias mirties priežastis savo skunde popiežiui Bonifacui IX 1393 m. pateikia arkivyskupas Jenšteinas. Tas skundas surastas tik 1752 m., t.y. jau po Jono kanonizacijos. Tačiau paprastai sakoma, kad Jonas žuvęs todėl, kad nenorėjo išduoti išpažinties paslapties, kai Vaclovas pareikalavęs jį pasakyti karalienės meilužio pavardę, kurią ji esą išpažinusi Jonui. Kai 1693 m. Jono garbei ant tilto, nuo kurio jis buvo nustumtas, buvo pastatytas paminklas, jis pradėtas laikyti tiltų globėju ir saugotoju nuo potvynių, taip pat neteisingai kaltinamų asmenų užtarėju. Lietuvoje Jono kultą išplatino jėzuitai. Jis liaudies vadinamas Joneliu, yra didžiai gerbiamas. Liaudies mene Nepomukas visur vaizduojamas kunigo rūbais, su kamža, stula ir birete, knyga ar kryžiumi rankose; taip pat – nimbu virš galvos su penkiomis žvaigždutėmis, palmės šakele rankoje.

 Anykščiai

Herbas. Mėlyname lauke, kurį nuo mėlynos papėdės skiria sidabriniai debesys, rudas trijų arkų tiltas su šv. Jono Nepomuko statula. Šventasis dešinėje rankoje laiko juodą kryžių su sidabriniu nukryžiuotoju, o kairėje – žalią palmės šakelę. Sutana ir kepurė juodos, kamža balta, apsiaustas rudas, aplink galvą – penkios sidabrinės šešiakampės žvaigždutės. Skydą iš šonų juosia dvi, apačioje surištos raudonu kaspinu, žalios su rudais stiebeliais ir raudonais vaisiais šakelės, dešinioji – lauro, kairioji – gebenės.

Anykščiams laisvojo miesto teises ir herbą – „trijų arkų tiltas per upę, vadinamą Šventąja, virš kurio stovi šv. Jono Nepomuko statula“ – 1792 m. sausio 17 d. suteikė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas. Miestui išrinktas simbolis sietinas su vietos įvykiais. Savivaldos išvakarėse Anykščiuose buvo pastatytas tiltas, papuoštas tiltų globėjo ir sergėtojo nuo vandens nelaimių šv. Jono Nepomuko (šventė – gegužės 16 d.) statula. Tilto, kurio miestas neteko Šiaurės karo metu ir iki XVIII a. pabaigos naudojosi keltu, atstatymas buvo didelis įvykis Anykščių istorijoje. Tiltas ir tapo svarbiausiu miesto herbo simboliu. Dar tais pačiais metais panaikinus savivaldą, herbas ilgam buvo užmirštas. Pirmą kartą jį bandyta atkurti 1970 m. Tačiau tuomet dėl ideologinių motyvų šv. Jono Nepomuko vietą užėmė mergina, laikanti dešinėje rankoje vandens leliją, kairėje – atverstą knygą. Ji turėjo rodyti Anykščių gamtos grožį bei literatūrines tradicijas. Tačiau ir šis naujadaras netrukus buvo uždraustas. Istorinį herbą pavyko atgaivinti tik po sovietinės sistemos žlugimo. Pagal 1792 m. privilegijos duomenis padarytą Anykščių miesto herbą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino 1992 m. lapkričio 4 d. (VŽ, 1992, nr. 33-1016). Atkurto istorinio Anykščių miesto herbo dailininkė Laima Ramonienė. 

Anykščių miesto herbas, 1792 m.

 Pilviškiai

Herbas. Sidabriniame lauke ant žalios skydo papėdės vaizduojamas šv. Jonas Nepomukas su juoda sutana ir biretu, sidabrine kamža, rudu apsiaustu ir batais. Dešinėje rankoje pakėlęs jis laiko auksinį kryžių, o kairėje – žalią palmės šakelę. Veidas ir rankos natūralios spalvos. Aplink galvą 5 auksinės šešiakampės žvaigždutės.

Pilviškių miestelis – Vilkaviškio r. sav. seniūnijos centras, įsikūręs prie Šešupės ir Pilvės santakos. Kaimas greičiausisi atsirado XVI a. pradžioje, o 1559 m. jau minimas ir „naujasis Pilviškių miestelis“. Pirmoji bažnyčia pastatyta iki 1685 m., o dabar veikianti Švč. Trejybės – 1947 m. Turima medžiaga leidžia tvirtinti, kad Pilviškiai, kaip ir kai kurie lietuvos miesteliai, savivaldą įkūrė 1791 m. pabaigoje ir tik 1792 m. vasario 23 d. iš Stanislovo Augusto gavo laisvojo miesto teises ir herbą – „šventą Joną Nepomuką“. Be herbo piešinių, išliko 50 mm skersmens miesto antspaudas, atsiradęs apie 1791 m. pilviškių p[rivilegijos duomenys apie herbą susideda iš dviejų dalių: herbo aprašymo, jis yra svarbiausias herbo įteisinimo dokumentas, ir herbo piešinio. Herbo aprašyme joks tiltas neminimas, o tik šv. Jonas Nepomukas (šventė – gegužės 16 d.), kuris vaizduojamas ir miesto antspaude. Reikia pasakyti, kad ir vėliau, kai 1847 m. Pilviškių miestiečiai aukštesnės valdžios pareikalavimu pateikė savo herbo projektą, jame, pasak Marijano Gumowskio, buvo nupieštas tik šventojo atvaizdas. Klaida atsirado privilegijoje. Herbą piešęs asmuo, neįsigilinęs į privilegijos tekstą, paprasčiausiai nukopijavo turbūt jo paties šiek tiek anksčiau pieštą Anykščių herbą. Anykščiai iš tikrųjų gavo „trijų arkų tiltą su ant jo stovinčia šv. Jono Nepomuko statula“. Taigi, tikrasis Pilviškių herbo simbolis yra tik šv. Jonas Nepomukas, be tilto.

Jį greičiausiai išsirinko patys miestiečiai ir pateikė valdovui tvirtinti. Šv. Jonas Nepomukas, 1729 m. kovo 19 d. kanonizuotas popiežiaus Benedikto XII, yra laikomas Čekijos globėju. Jis gimė apie 1350 m. Pomuke (dabar Nepomukas), Pilzeno apskrityje, turėjo kanonų teisės daktaro laipsnį. Dirbo Prahos arkivyskupijoje. Naujausiais duomenimis, buvo nužudytas dėl to, kad bažnyčios reikaluose gynė arkivyskupo prioritetą prieš karalių Vaclovą IV. Pagal senesnę nužudymo versiją, kurią Lietuvoje išplatino jėzuitai, Nepomukas karaliaus įsakymu už nepaklusnumą buvęs numestas nuo arkinio Karolio tilto (ček. Karlův most) Prahoje į Vltavos upę. Šventasis tapo tiltų globėju, sergėtoju nuo vandens nelaimių. Lenkijos ir Lietuvos valstybėje šv. Jono Nepomuko kultas ėmė plisti XVIII a. pirmoje pusėje. Jis greitai pasidarė vienu iš populiariausių Lietuvos šventųjų ir neretai buvo tapatinamas su šv. Jonu Krikštytoju. Kadangi prie Nemuno įsikūrusiuose Pilviškiuose jo vardo bažnyčios nebuvo, į miesto herbą tikriausiai pateko dėl kulto populiarumo ir globojamos srities: tikėta, kad saugos miestiečius nuo įvairiausių vandens nelainių. Naujai įkurta Pilviškių savivalda buvo panaikinta 1792 m. viduryje, 1795-1807 m., valdant Prūsijai, savivalda atgauta, bet nėra jokių duomenų apie herbo naudojimą. Atkuriant istorinį herbą, nutarta Pilviškių herbe įprasminti pačių miestiečių prieš 200 metų išsirinktą šv. Jono Nepomuko atvaizdą. Pilviškių herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 1999 m. kovo 16 d. (VŽ, 1999, nr. 27-752). Herbo autorė, dailininkė Laima Ramonienė.

Pilviškių laisvojo miesto herbas, 1792 m.

Šaltiniai:

http://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Nepomukas
http://en.wikipedia.org/wiki/John_of_Nepomuk
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-03-20-sv-jonas-nepomukas-kankinys/7274