Čia pateikiami keliautojos Rūtos Strolytės įspūdžiai iš kelionės į Santjago de Kompostelą.

„Camino yra vienišų ir nelaimingų žmonių kelias“ – šiuo keliu ėjusi mergina iš Lietuvos Šiame tekste noriu pasidalinti savo piligrimystės istorija. Pirmą jo dalį sudaro aprašymas, kaip manyje gimė ir vystėsi mintis eiti Šv. Jokūbo keliu, o antrojoje pasakoju apie Prancūzų keliu nueitus 300 km nuo Leono miesto iki Santjago de Kompostelos. Mano tikslas - ne parašyti kelionės vadovą ar reklamuoti Šv. Jokūbo kelią (nors tai, manau, bus neišvengiama), o atiduoti savotišką duoklę tautiečiams, labiau atsiverti ir dar kartą rašant išgyventi tą, man ypatingą, laikotarpį. Tikiuosi, kad gerbiamas skaitytojas šiame rašinyje ras ką nors įdomaus ir naudingo: gal kokią mintį, gal nuotrauką. Galbūt aprašiusi savo įspūdžius galėsiu lengviau paleisti šią, man brangią, patirtį ir gyventi toliau. O už klaidas ir netikslumus atsiprašau iš anksto. Noriu padėkoti Erikai Daugintytei, kurios teksto ir nuotraukų iš kelionės Šv. Jokūbo keliu įkvėpta, nusprendžiau ryžtis aprašyti ir savo įspūdžius. Ačiū vienam iš „Camino Lituano“ žygių iniciatorių ir grupelės vadui Linui, kad mane įpareigojo rašyti žygių dienoraštį, ir vėliau tekste minimam Tomui, leidusiam patikėti, kad galiu pasakoti istorijas. Apie vieną jų ir yra šis tekstas.

Visi keliautojos įspūdžiai pateikiami čia:

Žygio aprašymas