„Šventieji Lietuvos heraldikoje“ - tai susisteminta medžiaga skiriama visiems besidomintiems Lietuvos ir Europos istorija, heraldika, hagiografija, kultūros paveldu, kelionėmis, piligrimyste, teologija. Skaitytojas supažindinamas su Lietuvos miestų ir miestelių herbais, kuriuose vaizduojami šventieji. Be herbų, miesteliai turi ir vėliavas, kuriose atsispindi motyvai iš atitinkamų herbų. Vaizdinę medžiagą sudaro spalvoti 34 miestų ir miestelių herbai. Tuo tarpu heraldinių miestų ir miestelių vėliavos čia nereferuojamos. Šiame rinkinyje didžiausias ir betarpiškas dėmesys skirtas šventiesiems.

Hagiografiniai (gr. hagios – šventas) simboliai atsirado anksčiausiai XIV a., pavyzdžiui nuo XIV a. Vilniaus miesto antspaude sutinkame Šv. Kristoforą. Nuo XV a. žinomi šv. Jono Krikštytojo, šv. Jokūbo, šv. Mikalojaus atvaizdai. Nuo XVI a. pradedami vaizduoti Švč. Mergelė Marija, Kristus, šv. Ona, arkangelas Mykolas. 1604 m. Vilniaus katedroje įvykusi karalaičio Kazimiero kanonizacija paskatino jo kulto plitimą. Šv. Kazimieras greitai tapo vienas svarbiausių LDK globėjų (kartu su Švč. Mergele Marija ir šv. Jurgiu). XVII a. taip pat imta vaizduoti šventieji Petras ir Paulius, šv. Martynas, šv. Stanislovas (pastarojo išplitimas susijęs su Lenkijos karaliaus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto valdymu), šv. Jonas Nepomukas. Dievo Apvaizdos akis – pagrindinis Abiejų Tautų Respublikos Ketverių metų seimo (1788-1792) ideologinis simbolis. Dar anksčiau atsirado Kristaus kančios bei riterių simbolis – kryžius, tačiau, pastarasis, kaip jau minėjome, dažniausiai sujungtas su kitomis figūromis. Miestų herbuose šventieji dažniausiai vaizduojami visu ūgiu, tačiau kartais pasitaiko ir sėdinčio ar priklupusio šventojo figūra su jam būdingais atributais (pavyzdžiui, Kvėdarnos herbas). Kūdikėlį Jėzų ant pečių neša šv. Kristoforas, o ant rankų laiko – Šv. Antanas, Švč. Mergelė Marija. Arkangelas Mykolas dažniausiai vaizduojamas su kalaviju ir svarstyklėmis, rečiau – su skydu. XVII a. pab. po jo kojomis atsirado drakonas, kuris XVIII a., po Šiaurės karo, tapo neatskiriamas arkangelo atributas. Kaimyninių slaviškųjų šalių herbuose aptinkama dar didesnė įvairovė šventųjų (pavyzdžiui, šv. Laurynas, šv. Romualdas, šv. Martynas, šv. Mikalojus ir kt.), kurie gana sudėtingai vaizduojami norint perteikti siužetus, pavyzdžiui, krikšto scenas ir kitokio pobūdžio vaizdinius. Lietuvoje nedažnai pasitaiko šventųjų kūno fragmentų arba šventųjų, kaip antraeilių portretų. Vistik, galime prisiminti Skuodo, Trakų, Vaiguvos herbus, kuriuose vaizduojama nukirsta šv. Jono Krikštytojo galva, o kalbant apie antraeiles figūras – atkreipkime dėmesį į Tytuvėnų miestelio herbą: skydo raudoname lauke už arkados sidabrinė bažnyčia su auksiniais kryžiais ir skulptūrėle centrinio bokšto nišoje. Sidabrinės arkados vidurinėje raudonoje nišoje auksinis bernardinų simbolis (žiede dvi sukryžiuotos rankos ir kryžius). Taigi, čia vaizduojama Švč. Mergelės Marijos bažnyčia bei buvusio Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ansamblio fragmentas, o ta skulptūrėle centrinio bokšto nišoje – šventasis Bernardinas Sienietis (1380-1444), kuris pagal pranciškonų observantų regulą steigė vienuolynus, Lietuvoje vadinamus bernardinų vienuolynais. Su religine simbolika gali būti susiję ir kiti iš pirmo žvilgsnio neutralūs simboliai, pavyzdžiui, sidabrinė rožė (Alytaus herbas), vienaragis (Merkinės herbas, Vištyčio herbas) gali būti perimti iš Švč. Mergelės Marijos atributikos; taip paat šiame kontekste galima prisiminti ir legenda paremtą vaizdinį Pušaloto herbe...

LDK miestų heraldikoje religinė simbolika buvo parenkama ne taip kaip kaimyniniuose kraštuose, kur hagiografiniai simboliai dažnai buvo siejami su katedrų ar parapinių bažnyčių titulais. Lietuvos heraldikos tradicijas nuo seno formavo politinė ideologinė situacija, konkretūs asmenys – valstybės arba miestų globėjai, neretai – tikri įvykiai. Pavyzdžiui, Vilniaus ir Trakų herbuose vaizduojami šventieji atsirado ir tiesiogiai susiję su visam kraštui svarbiu įvykiu – Lietuvos krikšto procesu. Šv. Kristoforas (krikščionybės skleidėjas) ir šv. Jonas Krikštytojas tiesiogiai byloja apie šį istorinį tarpsnį šalyje. Kontrreformacijos laikotarpiu, sustiprėjus šventųjų garbinimui, herbuose dažnai imtas vaizduoti arkangelas Mykolas, šv. Jurgis, kurie simbolizavo kovą su blogiu, t. y. protestantizmu. Pasienio su Maskvos Kunigaikštyste miestų herbuose vaizduojami kalavijai ir šventųjų atributai taipogi simbolizavo kovą su iš išorės plūstančiomis grėsmėmis. Švč. Mergelės Marijos atvaizdai į miestų herbus irgi pateko ne kaip tų miestų parapinių bažnyčių, bet kaip LDK globėjos. 1792 m. Anykščių herbe pavaizduotas šv. Jonas Nepomukas – tiltų globėjas, saugotojas nuo potvynių, sietinas su naujo tilto mieste statyba. Dar vienas pavyzdys yra iš šiuolaikinės Lietuvos herldikos: 1993 m. buvo patvirtintas vienas iš pirmųjų religinės simbolikos Kražių herbas. Vietovę bene labiausiai išgarsino „Kražių skerdynės“ vykusios 1893 m. rudenį, kai vietos gyventojai pasipriešino rusų valdžiai, siekusiai nugriauti benediktinų bažnyčią ir vienuolyną. Grumtynių su žandarais ir Dono kazokais metu žuvo 9 žmonės, apie 50 buvo sužeista, 35 asmenys gavo griežtą bausmę – nuteisti ilgus metus kalėti. Atgarsiai apie šį įvykį netrukus pasklido už šalies ribų; pasaulio visuomenė pasmerkė carinės Rusijos veiksmus. Taigi, Kražių herbe nuspręsta pavaizduoti kovotoją su blogiu arkangelą Mykolą, pamynusį kazoką primenantį velnią; be to, Kražiuose anksčiau stovėjo parapinė Šv. Mykolo bažnyčia, yra išlikęs arkangelo Mykolo paveikslas. Sekantis pavyzdys – Šiluvos herbas, kuriame vaizduojama ant akmens stovinti Švč. Mergelė Marija su kūdikėliu ant rankų. Šis vaizdinys pagrįstai įamžino visame krikščionių pasaulyje žinomą Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą Šiluvoje; be to Šiluvos bažnyčia garsėja Stebuklingu Dievo Motinos paveikslu. Lokalioje vietovėje kai kurie šventieji vaidina labai reikšmingą vaidmenį, pavyzdžiui, Gruzdžiuose – šv. Rokas (miestelio bažnyčioje yra vertingas Šv. Roko paveikslas), Raguvoje – šv. Florijonas (miestelio centre, sovietmečio negandas atlaikęs, stovi aukštas „obeliskas“ su medine šv. Florijono skulptūrėle viršūnėje).

Vis dėlto keli miestai (dar iš LDK laikų) turėjo religinę simboliką pagal parapinių bažnyčių bei vienuolynų titulus. Tipiškas ankstyvasis pavyzdys – Kretingos herbas. 1609 m. Kretinga turėjo antspaudą su Švč. Mergelės Marijos ir kūdikėlio atvaizdu. Mat tuo metu Kretingoje buvo statoma parapijos bei vienuolyno Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia. Dar vienas pavyzdys iš kaimyninės Lenkijos: Suvalkų miesto herbe vaizduojami kamaldulių šventieji globėjai – Romualdas ir Rokas (netoli Suvalkų, Vygriuose stovi kamaldulių vienuolynas).

Asmenvardžiai, parenkant miestams šventuosius globėjus, taipogi turėjo svarbios įtakos. 1572 m. Jonas Chodkevičius Skuodui kaip vieną iš simbolių suteikė šv. Jono Krikštytojo galvą dubenyje. Tęsiant pavyzdžių sąrašą, galime paminėti tai, jog XVI a. pabaigoje Ona Jogailaitė Kobryno (dab. Baltarusija) ir Horodeco (dab. Ukraina) miestams leido herbe naudoti Šv. Onos paveikslą. Didysis etmonas, pakancleris Povilas Sapiega, 1626 m. išprašė Zigmanto Vazos, kad šis Simno miesteliui suteiktų Magdeburgo miesto teises ir herbą – šv. Povilo atvaizdą. 1635 m. Žemaitijos vyskupas Jurgis Tiškevičius Varniams parūpino šv. Jurgį. Paskutinysis Abiejų Tautų Respublikos valdovas Stanislovas Augustas (valdė nuo 1763 iki 1795 m.) Ketverių metų seimo laikotarpiu Telšiams, Puniai ir Žiežmariams leido naudoti savo globėją šv. Stanislovą (herbuose šv. Stanislovas prikelia iš kapo Piotroviną). Pastarieji atvejai, kuomet savivaldos teises suteikusio arba jas iš tuometinio valdovo išrūpinusio asmens vardas, tiksliai sakant – vardo šventasis globėjas buvo pagrindas miesto religinei simbolikai sukurti. Kartais ir už mažesnius nuopelnus buvo akstinas herbui atsirasti. Pavyzdžiui, 1791-1792 m. laikotarpiu sukurtuose Nemunaičio, Kvėdarnos ir Darsūniškio herbuose buvo nupieštas šv. Kazimieras. Tai siejama su Kazimiero Nestoro Sapiegos vardu. Pastarasis buvo išrinktas Ketverių metų seimo maršalu (atstovavo Lietuvos pusę), priėmusiu svarbų miestams ir miesteliams įstatymą.

Kiti hagiografiniai simboliai, vaizduojami Lietuvos miestų ir miestelių herbuose, paminėtini žemiau tik šioje santraukoje. Pavyzdžiui, Šv. Petro „Dangaus vartų“ raktai vaizduojami Žeimelio, Žagarės, Lazdijų, Žygaičių herbuose, perkeltine prasme šis raktas gali būti traktuojamas kaip saugumo garantas, nes daugelis minėtų miestelių įsikūrę pasienyje, išskyrus Žygaičių herbą, kuriame be auksinio Šv. Petro rakto, taipogi vaizduojamas dar ir sidabrinis Šv. Povilo kalavijas. Dievo Apvaizdos akis sutinkama Kalvarijos, Baisogalos, Plungės, Šiaulių, Alovės, Stakliškių herbuose. Kryžius, kaip bažnyčios arba tautodailės atributas, vaizduojamas Antalieptės, Nevarėnų, Griškabūdžio, Kriukų (Joniškio r.), Švėkšnos ir kt. herbuose. Dažnai legendomis apipinti, istorijos vingius menantys, kadaise bažnyčiose skambėję ir tebeskambantys varpai vaizduojami Pajevonių, Plokščių, Rozalimo, Semeliškių, Miroslavo, Svėdasų herbuose. Šventikų atributai bei priklausomybė bažnyčiai pavaizduoti Alsėdžių ir Babtų heraldikoje. Bažnyčios vargonai – Rokiškio ir Leliūnų herbuose. Visa eilė gyvenviečių herbo pagalba reprezentuoja savo urbanistinius paminklus – bažnyčią (Linkuva, Tytuvėnai, Zapyškis), koplyčią (Žemaičių Kalvarija, Žeimiai, Antanavas), koplytėlę (Židikai), koplytstulpį (Tirkšliai). Kaip svarbūs architektūrinio paveldo objektai, herbuose akcentuojami kelių miestelių bažnyčios vartai (Šaukėnai, Endriejavas, Viduklė), bažnyčios tiltas (Švėkšna) bei didingos šventovės statybinė medžiaga – tašyti akmenys (Salakas). Žinoma, kad heraldikos požiūriu sakralinė architektūra į vietovės herbą gali pretenduoti tik tada, kai ji turi aiškią istorinę, architektūrinę ir urbanistikos vertę. Lukšių, Žaslių ir Jiezno herbuose aptinkame Genijus ir Pergalės alegoriją, savo siluetais kažkuom primenančius angelus... Minėtų miestelių herbuose dažnai aptinkami ne tik hagiografiniai, sakraliniai simboliai bei atributai, bet ir motyvai iš kitų gyvenimo sričių, kurie tarpusavyje neblogai dera ir/ar papildo perduodamą informaciją apie vietovės ypatumus. Laikantis senųjų heraldikos tradicijų, šiandien jau yra daug atkurtų herbų, nemažai jų po Nepriklausomybės atkūrimo buvo sukurti pirmą kartą, darbas dar nebaigtas, ateityje miestelių herbų skaičius didės. Heraldikos žinovai teigia, kad LDK laikus menančių, senųjų miestų herbuose vyraujančią simboliką galime suskirstyti į kelias esmines grupes: hagiografinę (šventieji, bažnyčios atributai), valdovo arba pono heraldikos (valstybės, valdovų, kunigaikščių; miesto savininkų ir kt. kilmingųjų herbai), karinę (ginklai, gynybiniai įtvirtinimai), animalistinę (žvėrys, paukščiai, žuvys), floristinę (gėlės, medžiai), mitologinę (mitologiniai personažai, siužetai), prekybos ir verslų, technikos išradimų, žemės ūkio, savivaldybių atributikos ir kt.

Beveik trečdalis Lietuvos gyventojų gyvena miestuose ir miesteliuose, kurie savo herbuose turi hagiografinių bruožų (23 proc.) ar kitokių su religija susijusių simbolių bei atributų (9 proc.). Šie skaičiai puikiai iliustruoja kokį svarbų vaidmenį visuomenės gyvenime (irgi heraldikoje) užima šventieji ir religija. Šis svarbus aspektas per amžius buvo labai populiarus kuriantis mūsų valstybei, iš pateiktų pavyzdžių matome, kad hagiografinė problematika išlieka aktuali ir dabartinės kartos heraldikos tradicijose. Netolimoje ateityje galbūt bus patvirtintas kokio nors miestelio herbas, galbūt su Šv. Agotos, Šv. Onos ar Šv. Kotrynos atvaizdu?

Rengiant šią medžiagą naudotasi įvairiais šaltiniais, tačiau ypač daug informacijos suteikė heraldikos žinovo Edmundo Rimšos darbai (žr. Literatūros šaltiniai). Apskritai, visiems istorikams, kultūrologams bei heraldikos puoselėtojams turime žemai nulenkti galvą. Lietuvos žmonėms linkime išlikti savo krašto patriotais, o per Prezidento inauguracijos iškilmes būtinai pamatyti heraldinių miestų ir miestelių herbų bei vėliavų paradą.

Sudarytojas Mindaugas Bernatonis