Arkangelas Mykolas (hebrajiškai: מיכאל, Micha'el arba Mîkhā’ēl 'panašus į Dievą'; gr. Μιχαήλ Mikhaíl; lot. Michael arba Míchaël; arabiškai: ميخائيل, Mika'il) – pagrindinis angelas abraomiškose religijose, žydų tautos globėjas. Apreiškimo knygoje rašoma, kad Mykolo vadovaujami angelai nubloškia žemėn šėtoną ir jo angelus. Vėlyvojoje viduramžių krikščionybėje Mykolas kartu su Šventuoju Jurgiu 1469 m. tapo pirmojo riterių ordino Prancūzijoje – Šventojo Mykolo ordino globėju. Britų riterių ordinas, įkurtas 1818 m. taip pat pavadintas šių dviejų šventųjų vardais Šventojo Mykolo ir šventojo Jurgio ordinas. Šventasis Mykolas katalikiškose šalyse laikomas karių globėju. Policijos pareigūnai ir kariai, ypač amerikiečių specialiosios pajėgos laiko Mykolą savo globėju. Paminėtas Biblijoje Dn 10,13; Jud 1,9; Apr 12,7.

Šventasis Arkangelas Mykolas

Arkangelų Kunigaikštis, pirmasis tarp lygiųjų, kurio klauso visi kiti Arkangelai ir jų legionai. Žinomas kaip Tikėjimo Sergėtojas, Moters ir jos atžalų gynėjas ir kaip Šviesos karių Vadas Armagedono mūšyje, ginanatis visų Dievo vaikų Kristaus sąmonę. Jo vardas reiškia – „kas kaip Dievas“. Apie tai, kad jis anoje epochoje užtarė Dievo tautą, liudija „Pranašo Danielio knygos“ pranašystė (12:1): „Anuo metu pasirodys Michaelis, galingasis didžiūnas, tavo tautos sargas. Užeis metas tokių vargų, kokių dar niekad nėra buvę nuo to laiko, kai atsirado tautos. Bet anuo metu tavo tauta buvo išgelbėta, - visi, kurie tik yra rasti įrašyti knygoje“. Arkangelas Mykolas – tai Viešpaties Angelas, ateinantis, kad atgaivintų Dievo išrinktuosius pamirštaisiais Jėzaus Kristaus mokymais ir paskelbtų tikrą ir teisingą Dievo nuosprendį nelabojo palikuonims. Šis išgelbėtojas, Viešpaties mums pasiųstas, iškyla judėjų, krikščionių ir islamo raštuose ir padavimuose kaip pats didžiausias ir garbingiausias iš angelų. Senajame Testamente Mykolas yra kaip Izraelio sargas, o judėjų mistinė tradicija jį tapatina su angelu, kuris kovojo su Jokūbu, vedė Izraelį per dykumą, sumušė Senacheribo armiją ir išgelbėjo tris judėjų paauglius nuo ugninės Nabuchodonosaro krosnies. Galingas, stovintis su nuogu kalaviju Viešpaties akivaizdoje Arkangelas Mykolas pasirodė Jozuė (Jošua), kai šis rengėsi vesti izraeliečius į mūšį prie Jerichono ir paskelbė, jog jis – „Viešpaties Kariuomenės Vadas“, bešališkas gynėjas visų, kas gina Tiesą ir Teisingumą (Joz 5:13-15.)

„Enocho knygoje“ Arkangelas Mykolas aprašytas kaip „gailestingas ir kantrus“, vienas iš šventųjų angelų, kuris, kontroliuodamas žmonių dorybingumą, įsakinėja tautoms. Musulmonų mokymuose jis vadinamas Mika'iliu – gamtos angelu, teikiančiu žmonėms maistą ir žinias.

Šventasis Mykolas, krikščionių gerbiamas kaip bažnyčios globėjas ir gynėjas, taip pat buvo ir dangaus gydytojas, ankstyvosios krikščionių bendruomenės gerbiamas už stebuklingus išgydymus, padarytus jo užtarimu. Ir šis numylėtasis Arkangelas buvo vienas iš dangaus svečių, kurie atskleidė jaunai valstietei Žanai D'Ark jos misiją išlaisvinant Prancūziją. Dvyliktame „Apreiškimo Jonui knygos“ skirsnyje kalbama apie lemiamą Mykolo vaidmenį kaip „moters, apsisiautusios saule“, gynėją, nubloškusį jos Sūnaus-kūdikio priešą iš dangaus aukštybių. Šioje knygoje (16:1) jis yra pirmasis iš septynių angelų, išliejančių Dievo pykčio taurę į Žemę, - pažymėdamas žmonijos, grąžinančios prie jos slenksčio žmonių piktnaudžiavimą Dievo Šviesa, karmos nelaimių nusileidimą.

Mykolas yra Dievo Sąmonės, tikėjimo, gynybos, tobulumo ir valios įsikūnijimas. Iš savo šventosios buveinės eteriniame plane Banfe (Alberto valstija, Kanada) jis išeina su mėlynojo žaibo angelų legionais į bet kurią pasaulio dalį ginti Šviesos vaikų ir laisvės Žemėje. Jo svarbiausia gaida yra „Karinio jūrų laivyno himnas“ (JAV KJP himnas) ir „Amžinasis Tėvas, Išganymo Jėga“. Svarbiausia jo šventosios buveinės gaida – „Karių choras“ iš Šarlio Guno operos „Faustas“. Jo moteriškojo papildo vardas – Tikėjimas.

 Joniškis

Herbas. Raudoname lauke šarvuotas sidabrinis arkangelas Mykolas, laikantis dešinėje rankoje pakeltą sidabrinį kalaviją su auksine rankena, kairėje – ovalų skydą su žvaigždės formos kryžiumi. Ovalaus skydo briauna sutvirtinta auksinėmis vinimis. Po arkangelo kojomis žalias drakonas, kurio nagai ir liežuvis sidabriniai.

Joniškiui Magdeburgo teises ir herbą - „šv. Mykolo su kalaviju atvaizdas“ – 1616 m. liepos 4 d. suteikė valdovas Zigmantas Vaza. Arkangelas Mykolas (šventė – rugsėjo 29 d.), bene populiariausias kontrreformacijos laikų miestų herbų simbolis, ypač mėgtas valdančiosios Vazų dinastijos. Jis reiškė gėrio kovą su blogiu, piktosios dvasios nugalėjimą: plintantis protestantizmas tuomet buvo suprantamas kaip blogis. Arkangelas Mykolas Joniškio heraldikoje išliko iki XVII a. pabaigos, po to buvo užmirštas. Miesto herbu susirūpinta XX a. 7-ame dešimtmetyje. Kadangi istorinė simbolika nebuvo žinoma, nutarta miesto herbe įprasminti joniškiečių praeities kovas: jie buvo aktyvūs XVIII-XIX a. sukilimų dalyviai. Taip raudoname lauke atsirado į užpakalinį viršutinį skydo kampą nukreiptas sidabrinis ištiesintas dalgis – valstiečių kovos ginklas, lydimas dviejų aštuonkampių auksinių žvaigždučių. 1970 m., bebaigiant daryti herbą, miestų heraldika buvo uždrausta. Po 20 metų, suradus miesto privilegijas bei antspaudus, atkurtas istorinis herbas. Jo spalvos (pirmosios privilegijos originalas su herbo piešiniu neišliko) nustatytos pagal analogijas ir lietuviškosios heraldikos tradicijas. Joniškio miesto herbą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino 1991 m. balandžio 17 d. (VŽ, 1991, nr. 13-341). Herbo dailininkė Laima Ramonienė.

 Kražiai

Herbas. Mėlyname lauke sidabrinis arkangelas Mykolas, laikantis dešinėje rankoje pakeltą sidabrinį kalaviją su auksine rankena, kairėje – auksines svarstykles, raišteliai juodi. Arkangelo kūnas natūralios spalvos, ant krūtinės dvi aukso juostos, primenančios Andriejaus kryžių. Po kojomis juodas velnias su sidabriniais ragais.

Kražiai – Kelmės r. sav. miestelis, praeityje svarbus Žemaitijos politinis, kultūrinis ir strateginis centras, minimas nuo XIII a. vidurio. Čia 1394 m. buvo pilis, XV a. pradžioje pastatyta viena iš pirmųjų Žemaitijos bažnyčių, vėliau keli vienuolynai, bemaž 200 metų veikė kunigų seminarija, nuo 1614 m. Kražių kolegija. Bene labiausiai vietovę išgarsino XIX a. pabaigos įvykiai. Rusijos imperatoriui Aleksandrui III 1893 m. įsakius nugriauti Kražių benediktinų bažnyčią ir vienuolyną, gyventojai pasipriešino, nes jų prašymo bažnyčią paversti parapine rusų valdžia nepaisė. Lapkričio 21 d. įvyko susirėmimas tarp tikinčiųjų ir Kauno gubernatoriaus atsivestų policininkų bei žandarų. Tik rytojaus dieną, kai gubernatoriui į pagalbą atskubėjo Dono kazokų III pulko trys šimtinės, pasipriešinimas buvo palaužtas. Per susirėmimus ir egzekuciją 9 žmonės žuvo, apie 50 buvo sužeista, keli šimtai tardyta, 35 nuteisti kalėti. Šiuos įvykius amžininkai praminė Kražių skerdynėmis. Rusijos veiksmus pasmerkė pasaulio visuomenė. Būtent tai ir paskatino Kražių herbe pavaizduoti kovotoją su blogiu arkangelą Mykolą (šventė rugsėjo 29 d.), pamynusį kazoką primenantįvelnią. Juo labiau, kad čia anksčiau stovėjo parapinė Šv. Mykolo bažnyčia, išliko arkangelo Mykolo paveikslas. Kražių miestelio herbą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino 1993 m. kovo 4 d. (VŽ, 1993, nr. 9-209). Kražių herbą sukūrė dailininkas Agnius Tarabilda.

 Virbalis

Herbas. Sidabriniame lauke pavaizduotas arkangelas Mykolas mėlynais marškiniais ir purpuriniu apsiaustu, sujuostu sidabrine juosta. Arkangelo kūnas natūralios spalvos, plaukai ir sparnų išorinės plunksnos rudi, vidinės plunksnos auksinės. Dešine ranka jis remiasi į sidabrinį kalaviją raudona rankena, kairėje rankoje laiko pakeltas juodas svarstykles. Svarstyklių raišteliai bei marškinių vidus raudoni.

Virbalio miestelis, vadintas Nova Volia, buvo suplanuotas naujoje vietoje Valakų reformos metu, XVI a. 6-ame dešimtmetyje. Jam Magdeburgo teises ir herbą – „angelas su kalaviju ir svarstyklėmis“ – 1593 m. birželio 15 d. suteikė valdovas Zigmantas Vaza. Privilegijos originalas saugomas Vyriausiajame senųjų aktų archyve Varšuvoje. Vazų valdymo laikais arkangelas Mykolas (šventė rugsėjo 29 d.) buvo bene mėgstamiausias ženklas miestų heraldikoje. Jis simbolizavo gėrio kovą su blogiu, kuris tais laikais dažnai sietas su plintančiu protestantizmu. Miesto herbe arkangelas Mykolas išliko iki XVIII a. pabaigos, po to ilgam užmirštas. Iš naujo pagal 1593 m. privilegiją stkurtą Virbalio miesto istorinį herbą Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Prezidiumas patvirtino 1993 m. birželio 12 d. (VŽ, 1993, nr. 23-541). Herbo autorius, dailininkas Agnius Tarabilda.

 Nemenčinė

Herbas. Raudoname lauke auksiniais plaukais sidabrinis arkangelas Mykolas, dešinėje rankoje laikantis pakeltą sidabrinį kalaviją su auksine rankena, kairėje – mėlyną skydą su dvigubu auksiniu kryžiumi. Po kojomis juodas drakonas. 

Nemenčinės miestas – Vilniaus r. sav. gyvenvietė įsikūrusi abipus Neries upės. Vietovės pavadinimas kilo iš dešiniojo Neries intako Nemenčios upės vardo. Istoriniuose šaltiniuose Nemenčinė minima nuo 1338 m. Pirmąją bažnyčią, vieną iš seniausių Lietuvoje, 1387 m. įsteigė Lenkijos karalius ir Lietuvos vyriausiasis kunigaikštis Jogaila. Nemenčinės dvaras ir 1554 m. valakų reformos metu įkurtas miestelis priklausė valstybei. Jo gyventojai 1557 m. buvo atleisti nuo mokesčių, privalėjo prižiūrėti tiltus per Nerį iki Kernavės. Apie 1776 m. sudaryta atskira Nemenčinės seniūnija 1780 m. atiteko Vilniaus vyskupui Ignotui Jokūbui Masalskiui, o 1803 m. – Vilniaus universitetui. 1848 – 1855 m. pastatyta iki šiol veikianti mūrinė Šv. Arkanfelo Mykolo bažnyčia. Vilniaus kraštą užėmus generolui Lucjanui Želigowskiui, Nemenčinė 1920-1939 m. priklausė Lenkijai. Vietos gyventojai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, vėliau nemažai žmonių buvo ištremta į Sibirą. Nors Nemenčinė nuo seno vaidino svarbų vaidmanį šiame regione, miesto teises gavo tik 1955 m., kai trumpam (1950-1962) buvo tapusi rajono centru. Ieškant motyvų naujam Nemenčinės herbui, pritarta miesto administracijos siūlymui jame pavaizduoti parapijos globėją – šv. Arkangelą Mykolą, po kojomis pamynusį piktąją dvasią. Arkangelas Mykolas laikomas kovotoju su blogiu ir tikinčiųjų gelbėtoju nuo piktųjų jėgų. Kuriant herbą, pasinaudota bažnyčioje esančio arkangelo Mykolo paveikslo ikonografija. Be to, atsižvelgiant į Jogailos nuopelnus krašto krikštui, nutarta šventojo skydą nuspalvinti mėlynai ir į jį įdėti dvigubą auksinį kryžių – Jogailaičių dinastijos herbą, tapusį Lietuvos valstybės herbo sudėtine dalimi. Juolab kad dvigubas kryžius Jogailos heraldikoje atsirado 1386 m., po valdovo krikšto, ir greičiausiai buvo susijęs su šiuo svarbiu tiek pačiam valdovui, tiek visam kraštui įvykiu. Nemenčinės herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 2004 m. liepos 26 d. dekretu (VŽ, 2004, nr. 117-4380). Herbo autorius, dailininkas Rolandas Rimkūnas.

 Palomenė

Herbas. Mėlyname lauke sidabrinis arkangelas Mykolas, dešine ranka sidabrine ietimi smeigia po kojomis pamintą juodą drakoną. Arkangelo kūno spalva, sparnai, plaukai, šarvai ir kairėje rankoje laikomos svarstyklės – sidabriniai. 

Palomenė - gyvenvietė Kaišiadorių r. sav., Lomenos dešiniajame krante (Neries kairysis intakas). Palomenės vardas susideda iš dviejų sandų pa-lomenė ir reiškia esantis prie (palei) Lomenos upės. Iki vietovardžių sunorminimo būta ir kitos formos - Paluomenis.

Seniūnijos ir seniūnaitijos centras, nuo 1915 m. stovi medinė Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia. Akmens amžių mena senųjų gyvenviečių liekanos prie Palomenės ir Beištrakių. 1927 m. Palomenės kaimas minimas XVIII a. istoriniuose šaltiniuose. 1923 m. Palomenės kaime buvo 21 ūkis (kiemas) ir 165 gyventojai, Palomenės dvare - vienas ūkis (kiemas) ir 26 gyventojai, Palomenės bažnytkaimyje - vienas ūkis ir devyni gyventojai. Antrosios sovietinės okupacijos metais kaimo gyventojai priversti įstoti į kolūkį. 1947 m. - Stalino vardo, nuo 1950 m. - Palomenės kolūkio centrinė gyvenvietė.

Palomenės herbą 2009 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė patvirtino dekretu Nr. 1K-89, (VŽ, nr. 105-4372).

Šaltiniai:

http://lt.wikipedia.org/wiki/Arkangelas_Mykolas