Šventasis Rokas (lot. Rochus) prancūzų kilmės šventasis, gyvenęs XIII-XIV a. (g. apie 1295 – 1327 m. rugpjūčio 16 d. pagal kitus šaltinius g. apie 1348 m. - 1376/1379 m. rugpjūčio 15-16 d.) – katalikų šventasis. Rugpjūčio 16 dieną senoliai švęsdavo pjūties pabaigą. Vėliau ši šventė sutapatinta su Roko varduvėmis. Jis išdalijo savo turtus vargšams, o pats tapo piligrimu ir visą gyvenimą slaugė ligonius, sergančius maru, cholera ir odos ligomis. Remiantis legendomis tikima, kad pats Rokas sirgo maru, bet turėjo stebuklingą galią gydyti žmones ir išsigydė pats. Šv. Rokas gydydamas žmones daug keliavo, buvo apkaltintas šnipinėjimu uždarytas į kalėjimą, kur mirė. Šv. Roko kultas labiausiai paplito XIV a. Jis buvo populiarus ir vėliau, ypač siaučiant maro epidemijoms. Lietuvių senojoje skulptūroje šv. Rokas dažniausiai vaizduojamas kaip nusilpęs ar pavargęs keliautojas – su piligrimo atributais lazda ir kelionmaišiu, permestu per petį. Šalia jo kartais stovi legendinis Gotardo šuo, savo nasruose laikantis duonos kepalą. Taip pat šv. Rokas dažnai vaizduojamas, kaip sergantysis maru ar rodantis koją su juoda dėme virš kelio (maro požymis). Tikima, kad Rokas turėjęs šunį, kuris jį nusilpusį pamaitino ir taip išgelbėjo nuo bado. Šv. Rokas laikomas ligonių, ypač sergančių maru, globėju. Šv. Rokas kartais grupuojamas su Šv. Sebastijonu, taip pat sergančiu maru.

Šaltiniai:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-08-16-sv-rokas/48582
http://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0v._Rokas
http://day.lt/sventes/straipsniai/rokas_pjuties_pabaiga