Lietuvos piligrimų bendrija Choose english language English Scegli la lingua italiano Italiano Pasirinkite lietuvių kalbą Lietuvių
Forumas | Nuorodos | Kontaktai
 
Kelionių įspūdžiai

Apklausos

Rezultatai | Buvusios apklausos

Parama

Skirkite 2 proc. pajamų mokesčio Lietuvos piligrimų bendrijai ir piligrimams

Projektai

Facebook






Kelionė per Lietuvą (2012 m.)

Romas Juknelevičius

Piligriminė kelionė pėsčiomis Palendriai - Vilnius (2012 m. birželis)

 

Data

 Vietos pavadinimas

Atstumas, km

 Iš viso, km

 Birželio 3

Palendriai - Kelmė - Dubysos upė

 22,4

 22,4

 Birželio 4

Dubysos upė - Tytuvėnai - Šiluva

 22,4

 44,8

 Birželio 5

Šiluva - Vosyliškis - Vaitiekūnai

 31,1

 75,9

 Birželio 6

Vaitiekūnai – Barkūniškis – Pilioniai – Paberžė

 31,3

 107,2

 Birželio 7

Paberžė – tiltas per Nevėžį Surviliškyje – Šeteniai

 17,1

 124,3

 Birželio 8

Šeteniai – Lančiūnava – Šėta – Bukonys

 35,5

 159,8

 Birželio 9

Bukonys – Upninkai – Eglinė

 29,4

 189,2

 Birželio 10

Eglinė – Čiobiškio keltas – Savarinė – Paparčių vienuol.

 27,3

 216,5

 Birželio 11

Paparčių vienuol. – Paparčiai – Kazokiškės – Tiltas per Nerį

 25,8

 242,3

 Birželio 12

Tiltas per Nerį - Dūkštos - Rastinėnai - Karveliškės - Vilnius

 41,1

  283,4

 TURIU EITI

PROLOGAS

Lietuvoje vis daugėja žmonių, kurie ne tik girdėjo apie Santjago de Kompostelą, bet ne mažai iš jų yra ir išbandę save ir savo tikėjimą eidami pėsčiomis į šį Ispanijos miestą. Šio miesto katedroje nuo seno ilsisi apaštalo šv. Jokūbo palaikai. Tai viena iš kelių vietų, kurią aplankyti bent kartą gyvenime Romos katalikui yra beveik tolygu, kaip musulmonui aplankyti Meką. Pagal savo galimybes žmonės pasirenka planuojamą įveikti atstumą. Kai kas kelionę pradeda Ispanijoje, kai kas Pirėnų kalnų papėdėje Prancūzijoje, kai kas kelionę pradeda tiesiog iš savo namų: Šveicarijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ar netgi Lietuvoje. Teko girdėti apie vieną piligrimą ispaną, kuris kelionę į Santjago de Kompostelą pradėjo šventame mieste Jeruzalėje. Teko girdėti ir apie kitą piligrimą anglą, kuris jau ketvirtą kartą atostogauja keliaudamas prie šv. Jokūbo palaikų ir džiaugiasi tokiomis atostogomis todėl, kad nors ir leidžia sau prisivalgyti iki soties, svoris nuo to nė kiek nedidėja, o netgi mažėja. Besiklausant šių piligrimės Daivos, prieš kelis metus įveikusios virš keturių šimtų kilometrų atstumą šv. Jokūbo keliu, įspūdžių, kilo mintis praminti piligrimų kelią Lietuvoje. Juk ne kiekvienas lietuvis gali sau leisti nuskristi iki Pirėnų kalnų ir po to mokėti po 10 eurų kasdien už nakvynę ir vakarienę. Kai kam svetimos šalies baimė, kalbos nemokėjimas ir kiti nepatogumai yra rimtos kliūtys leistis tik-ėjimo keliu ir tiesiog eiti.

Lietuviško maršruto sudėliojimas ilgai neužtruko. Juolab, kad Lietuvos teritorijos išsidėstymas yra pakankamai patogus piligriminiam maršrutui: sostinė Vilnius pačiuose rytuose, o Baltijos jūra vakaruose. Beieškant katalikiško dvasingumo akcentų maršrutui, atsakymą padiktavo labiausiai nutolę vienas nuo kito šv. Pranciškaus Asyžiečio taškai Lietuvoje: Vilniaus Bernardinų bažnyčia ir netoli jūros baigiama statyti šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčia su dvasinės pagalbos onkologiniams ligoniams centru Klaipėdoje. O tarp jų nemažai tarpinių lankytinų vietų, kurios pasižymi ir sakralumu ir istorine verte: Kazokiškės (čia Č.Kavaliauskas iš graikų kalbos vertė N.Testamentą), Betliejaus seserų vienuolynas Paparčiuose, unikalus Čiobiškio keltas, Č.Milošo gimtinė Šeteniuose, pranciškonų – kapucinų vienuolio tėvo Stanislovo Paberžė, Šiluva, Tytuvėnų bažnyčia ir bernardinų vienuolynas, šv. Benedikto vienuolynas Palendriuose, Varniai, Pakutuvėnai, Kretingos šv. Antano Paduviečio bažnyčia. O kur dar Kelmės, Lančiūnavos, Zavišų, Bukonių dvarai (tiksliau skaudus jų likimas). Maršruto ilgis apie keturi šimtai kilometrų, beveik toks kaip šv. Jokūbo kelias Ispanijoje.

Pranciškonai Lietuvoje pastoviai organizuoja įvairius renginius ir projektus pažymėtus vilties ženklu. Klaipėdoje kasmet vyksta „Vilties bėgimas“, kuriame dalyvauja ir bėgikai, ir dviratininkai. 2012 m. gegužės 25 dieną broliai pranciškonai iš Klaipėdos uosto burlaiviu „Brabander“ išvyko į „Vilties misiją“, - kelionę po Baltijos jūros šalis, paminėdami šv.Pranciškaus Asyžiečio vienuolijos ir jo dvasingumo proveržį Šiaurės šalyse. Broliai pranciškonai prieš daugelį šimtmečių keliavę į Švediją, Suomiją keliavo burlaiviais – kogais. Tačiau tikėtina, kad ne vieną šimtą kilometrų sausuma Lietuvoje nuo Klaipėdos iki Vilniaus ir atgal basi, rudais abitais vilkintys vienuoliai mynė pėsčiomis. Noras prisijungti prie pranciškoniškų vilties projektų ir iš naujo praminti pėsčiųjų piligrimų maršrutą „Pranciškonų vilties kelią“ tarp Vilniaus ir Klaipėdos, buvo dar viena paskata.

Aplinkybės, apie kurias čia neverta kalbėti, susiklostė taip, kad birželio 1 d. kartu su žmona Jolita susikrovę kuprines išvykome į šv. Benedikto vienuolyną Palendriuose iš kur ketinome pėsti sugrįžti į Vilnių. Norėjome įsitikinti kaip bent dalis „Pranciškonų vilties kelio“ tinka pėsčiųjų žygiams. Piligrimams šv. Jokūbo kelyje yra gerai žinomi keli būtiniausi dalykai: kelionės maršrutas, maitinimas ir nakvynė. Pasirinktas maršrutas Lietuvoje buvo toks, kad jis ne tik praeitų per svarbias sakralines ir istorines vietas, tačiau, kad juo važiuotų kuo mažiau automobilių. Tam tikslui geriausiai tiko žvyrkeliai, lauko, miško keliai, takai, bekelė. Norėjom sužinoti: ar galima rasti tokiame kelyje piligrimų centrą, kaimo turizmo sodybą arba geraširdišką kaimo sodybos šeimininką nakvynei, maitinimo įstaigą, kad ir kiti galėtų pasinaudoti sukaupta informacija ir žygiuoti pramintu vilties maršrutu, bet kitaip, savaip.

Šv. Benedikto Palendrių vienuolyne broliai benediktinai gyvena uždarą maldos ir tylos gyvenimą. Tyla ir tam tikro laipsnio vienuma yra būtinos klausymuisi ir kuria jam palankias sąlygas. Bet praktiniam jo įgyvendinimui dar reikalingas klusnumas, ugdomas nuolat atnaujinamo atsivertimo. Todėl jau pirmais šv. Benedikto Regulos žodžiais visi raginami atsidėti Viešpaties klausymuisi: „Atidžiai klausykis, sūnau, mokytojo paliepimų, palenk savo širdies ausį, noriai priimk gerojo tėvo pamokymą ir sėkmingai įvykdyk…“ (šv. Benedikto Regula, Prologas 1).

Vienuoliai šlovina Viešpatį maldoje septyniskart per dieną grigališku choru giedodami liturgines valandas: 5.30 val. vigilijas, 7.30 val. aušrinę, 10 val „tertia“ karu su šv. Mišiomis, prieš pietus „sexta“, po pietų „nona“, 17.30 val. mišparus ir 20.30 val. naktinę. Dalyvavimas giedojime suteikia daug dvasinio ir estetinio peno. Nors giedama lotyniškai, kiekvienam besilankančiam vienuolyne svečiui yra paruošta giedamų liturginių valandų knygelė, kurioje šalia lotyniško teksto yra tekstas lietuviškai. Iškilmingą šv. Mišių šventimo liturgiją papildo ne tik sudvasinti grigališki giedojimai bet ir meniški br. Grigaliaus vargonų etiudai. Toliau nuo gyvenviečių esantis vienuolynas suteikia galimybę atitrūkti nuo mus supančios aplinkos ir paklajoti po šalia vienuolyno esančius laukus, miškus, pievas ir pabūti santykyje „AŠ – TU“, gilinantis į šv. Augustino iškeltus du svarbiausius gyvenimo klausimus „kas esu aš ir kas esi tu Dieve?“

Gyvenimas vienuolyne, asmeniškas pokalbis su svečių tėvu, išpažintis jam, netgi valgymas kartu su vienuoliais refektoriume suteikia galimybę pajusti tikro vienuoliško gyvenimo skonį ir pajusti jo teikiamą dvasinę ir moralinę naudą. Vyrus apsigyventi vienuolyne mielai priima svečių tėvas br. Žeraras. Šalia vienuolyno esančiuose svečių namuose seserys vienuolės priima ir vyrus ir moteris.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

1 diena. Palendriai – Kelmė – Dubysos upė 22,4 km

Atsisveikindami su Palendrių vienuolynu, gavome br. Kazimiero Milaševičiaus palaiminimą ir pirmąjį antspaudą piligrimo pase. Prašydami Dievo ištvermės, valios ir stiprybės, paaukojome šį savo žygį už Lietuvos šeimas, tuo jungdami šią auką prie Lietuvos Vyskupų Konferencijos paskelbtos maldos už šeimą intencijos.

Išėjus iš Palendrių vienuolyno, kur asfaltuotas kelias netoli miškelio sukasi dešinėn, pasukome kairėn žvyrkeliu ir taip galima sutrumpinome kelią iki Kelmės. Pakeliui praėjome pro dailią, nedažytą, medinę Verpenos bažnyčią. Turint daugiau laiko, Kelmėje verta aplankyti šalia tvenkinio esantį dvarą (jame veikia Kelmės krašto muziejus), centre esančią švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią ir netoliese esančią evangelikų liuteronų bažnyčią. Iš Kelmės kelias į Tytuvėnus eina gan judriu asfaltuotu keliu. Už Maironių kelias nuokalne nusileidžia į Dubysos slėnį. Prie tilto, upės kairiame krante yra pakankamai gerai įrengta stovyklavietė (o gal poilsiavietė, o gal baidarių žygio pradžia arba pabaiga), tinkama apsistoti su palapine. Čia yra kelios pavėsinės su stalais ir suolais, laužavietė. Atėjus iki čia pasijuto žygio palydovai, kurie neapleido manęs visą likusį laiką. Kalbu apie pūsles. Nors ir turėjome specialius žygio batus Trezeta, man jau po pirmos žygio dienos teko mokytis prisijaukinti pūsles. Gal būt jomis buvau apdovanotas todėl, kad sumaniau pataupyti ir nepirkti specialių kojinių, gal būt buvo man nežinoma priežastis ir pūslės tiesiog buvo reikalingos, kad patirčiau, suprasčiau kažką daugiau ir svarbiau už skausmą. Iš tikrųjų skausmas nebuvo toks jau nepakenčiamas. Kitaip turbūt nebūčiau pasiekęs Vilniaus. Tačiau tikrai jo nebūčiau pasiekęs, jeigu būčiau ėjęs su paprastais auliniais odiniais batais (nors su jais buvau nuėjęs ne vieną kilometrą). Labiausiai skaudėdavo ryte ir pradėjus žygiuoti būdavo sunku patikėti, kad per dieną nueisiu 30 km. Tačiau numynus pusę kilometro, pėda bate surasdavo tokią vietą, kur skausmas ją mažiausiai vargindavo. O po kelių kilometrų, ne tik pėdos, bet ir blauzdos, klubai, pečiai prisitaikydavo prie jiems skirto krūvio, įšildavo ir nepriekaištingai veikė kaip darnus orkestras. Taip įsisiūbavusio mechanizmo su 17 kg kuprine būdavo geriau nestabdyti be rimtos priežasties, netgi jeigu tai yra bažnyčia (kuri kaip visada būdavo užrakinta) arba už kilometro esantis dar nelankytas dvaras. Daug rimtesnė priežastis būdavo pertrauka po dažniausiai nužygiuotų 5 kilometrų. Ypač malonu buvo stabtelėti laukuose, kai saulė be jokio vėjelio kaitindavo virš +30C karščiu.

Pūslės labiausiai priminė tiek savo tiek kito žmogaus negalią, silpnybę, priklausomybę, ligą, kalėjimą. Juk kalėjimo kamera taip kaip ir pūslė. Ji tiesiog yra ar tu jos nori ar ne. Alkoholikas arba narkomanas šeimoje nepriimtinas, kaip ir pūslė. Bet jis (ne)sutinkamas nepriklausomai nuo mūsų norų ir net maldų už tai, kad jo atsikratyti, išvengt, apeiti. Nesutinku, kad negalias ir priklausomybes reikia priimti kaip Dievo valią ir aklai tikėti, kad Jis davė, Jis ir pasiims. Aš taip pat nesutikau, kad jos liktų mano kūne. Aš jas prižiūrėjau ir globojau. Kasdien pakirpdavau, patepdavau kuo turėjau arba ką sušelpė, palaimindavau ir turėdavau eiti. Toks ėjimas susigyvenant įgijo prasmę. Kartais nors su baime, net su nerimu pagalvodavau, kad tik jos manęs neapleistų. Gaila, bet jos tikrai neapleido iki namų Vilniuje. O Jolita su tokiais pat Trezeta batais visą žygį atėjo be jokių pūslių. Kam nuo to geriau?

2 diena. Dubysos upė – Tytuvėnai – Šiluva 22,4 km

Tytuvėnuose yra piligrimų centras, kuriame galima gauti informaciją apie kaimo turizmo sodybas kuriose galima apsistoti nakvynei ir kitą piligrimams svarbią informaciją. Be abejonės, svarbiausias lankytinas objektas yra Tytuvėnų švč. M. Marijos bažnyčia ir bernardinų vienuolyno ansamblis. Neseniai įvykęs gaisras ne tik nuniokojo unikalų architektūros paminką ir jame saugotas meno vertybes, tačiau ir apribojo galimybes jį aplankyti. Geranoriški darbuotojai pavaišino kava ir mielai papasakojo apie Tytuvėnų ansamblio istoriją, pagal galimybes parodė ir supažindino su vienuolyno ir bažnyčios architektūra ir išlikusiomis meno vertybėmis. Siekdami išvengti trupesnio (8 km), asfaltuoto ir judraus kelio iš Tytuvėnų į Šiluvą, ėjome pro Bridvaišio ežerą žvyrkeliu. Už kelių kilometrų nuo Tytuvėnų, praėjus šalia miško, kairėje kelio pusėje ant Skogalio kalvos yra apžvalgos bokštas nuo kurio matosi apylinkių panorama ir Šiluvos koplyčia. Žvyrkelis į Šiluvą veda lankstu pro buvusių dvarų liekanas, durpyną ir nors jame mažai automobilių, tačiau atstumas daug didesnis – 14 km.

 

Vienoje seniausių švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietų pasaulyje (1608 m.) Šiluvoje, piligrimus maloniai pasitiko Jono Pauliaus II piligrimų centras. Jame buvome maloniai priimti, pavalgydinti ir apnakvyndinti. Po dviejų dienų kelionės džiaugėmės pasiekę Šiluvą, kur galėjome negaišti laiko ruošiant maistą, statant ir surenkant palapinę. Taip sutaupytą laiką galėjome išnaudoti maldai ir susikaupimui koplyčioje prie akmens, ant kurio prieš keturis šimtus metų apsireiškė verkianti švč. Mergelė Marija. 20 Lt auka už nakvynę kambaryje su dušu, vakariene (tąkart buvo cepelinai!) ir pusryčiais vienam asmeniui yra tikrai piligrimiškas įkainis.

Planuotas mano trumpas pasivaikščiojimas po Šiluvą pavirto ilgoku bendravimu su vienu šiluviškiu, kurį sutikau atsirėmusį į bažnyčios tvorą. Pokalbis prasidėjo nuo degtukų cigaretei prisidegti. Supratau, kad vietiniams jo prašymai seniai buvo įgrisę, o mano naivus nuoširdumas padrąsino jį pokalbiui. Jis tuoj pat neslėpdamas prisipažino apie varginantį degtinės troškulį ir pasiprašė jį pavedėti iki „taško“. Mat eiti jam buvo ne tiek sunku dėl apsvaigimo, kiek dėl sužalotų kojų. Bet sužalotos buvo ne tik jos. Tatuiruotas rankas nuo riešų iki alkūnių „puošė“ savęs žalojimo ir naikinimo randai. Lėtai naikinamo kūno kaukė slėpė skaudžiausias vidaus žaizdas, kurias sukėlė nemeilė sau ir kitiems, netikėjimas ir nepasitikėjimas. Tačiau akys, jo akys kalbėjo visai ką kita. Pastebėjęs ant mano rankos riešo rožinį – apyrankę su nedideliu kryželiu, paklausė ar aš tikintis. Išgirdęs teigiamą atsakymą, iš kišenės ištraukė nedidelį Jono – Pauliaus II kryželį ir padovanojo man. Nenorėdamas likti skolingas, tuoj pat nusiėmiau nuo kaklo savo prie šv. Pranciškaus kapo gautą dovanų „Tau“ kryželį ir padaviau jam. Gaila, tačiau jis atsisakė, prašydamas vesti jį geriau į „tašką“. Taip mes aplankėme kelis pagrindinius Šiluvos „taškus“, tačiau nieko nepešėme. Į jo nusivylimą, kad niekas jo nemyli, atsakiau ištraukęs jo paties padovanotą kryželį: „jis tave vienintelis myli ar tu to nori ar ne, ar tu jį myli ar ne. Jis tave myli net tokį koks tu dabar esi ir už tokį tave aš melsiuos.“ Taip ir atsisveikinome. Jis dar kartą priminė, kad kai atvažiuosiu į Šilinių atlaidus, būtinai atvažiuočiau į jo kiemą pastatyti automobilio. Jo namas stovėjo tikrai prestižinėje Šiluvos vietoje, šalia mokyklos, beveik viduryje pėsčiųjų alėjos, jungiančios bažnyčią ir koplyčią. Dieve, kiek daug tamsos ir nevilties net prie tokių įmelstų vietų kaip ši!

3 diena. Šiluva – Vosyliškis – Vaitiekūnai 31,1 km

Nors iš Šiluvos išėjome naujai asfaltuotu keliu Žaiginio link, tačiau jame transporto judėjimas nebuvo judrus ir eiti buvo saugu ir lengva. Sukalbėjom rožinį už vakar sutiktą šiluviškį. Nuo Žaiginio maršrutas ėjo link Vosyliškio. Iki plento Raseiniai – Grinkiškis vedė žvyrkelis, o toliau iki Vosyliškio asfaltuotas kelias. Vosyliškyje pirmąkart žygyje užsukome į kuklią miestelio parduotuvę. Tačiau ir maža parduotuvėlė mūsų piligrimiškiems poreikiams atrodė kaip tikras supermarketas. Prekių gausumas masino pirkti, bet reikėjo nepamiršti vienos smulkmenos: visi pirkiniai tuoj pat pavirs našta, kurią patys ir nešime. Ar to reikia? Gal verta apsiriboti tik tuo kas būtina: dvi porcijos ledų, džiovintos slyvos, varškė, jogurtas ir nealkoholinis alus. Niekad nebuvau šios rūšies alaus gėrėjas, tačiau žygyje įsitikinau jo privalumais. Visų pirma jį gamina alus gamintojai, todėl jis net mažose parduotuvėse laikomas šaldytuve ir būna šaltas. Net ir labai skanią girą, karštą dieną turėtum gerti beveik kaip arbatą. Antra jo išgėrus dingdavo noras gerti daugiau, kuris niekaip neapleidžia geriant įprastinį alkoholinį alų. Na ir trečia – šis alus nealkoholinis, pats tas piligrimui.

Vosyliškio šv. Juozapo bažnyčios šventoriuje sustojame poilsio pusvalandžiui, suvalgome jogurtą, ledus, atsigeriame alaus. Prie Vosyliškio bažnyčios yra kaimo bendrijos namai, šalia kurių stovi paminklų grupė išnykusiems kaimams. Suradus kaimo seniūną arba kleboną, gal būt įmanoma būtų susitarti dėl nakvynės bendrijos namuose. Bet mes pagal maršrutą turim nueiti iki Vaitiekūnų. Už bažnyčios žvyrkelis veda šalia buvusio dvaro parko, link Vaitiekūnų gyvenvietės, įsikūrusios prie Šušvės HE užtvankos. Netoli jos gyvenantis Vilmantas leido ant kranto apsistoti su palapine nakčiai.

4 diena. Vaitiekūnai – Barkūniškis – Pilioniai – Paberžė 31,3 km

Nuo Šušvės žvyrkeliais pro Barkūniškį ir Piliamanto dvaro liekanas pasiekėme Dotnuvėlės užtvanką. Nuo čia kelis kilometrus teko eiti labai judria transporto magistrale Kėdainiai – Šeduva (geriau jau būtume ėję pro Mantviliškį). Prie Pilionių, į dešinę sukantis žvyrkelis, pro Alksnėnus ir Miegėnus atvedė į Paberžę. Kiek daug gyvenimo ir dvasinių vargų prispaustųjų šią atkarpą nuo Pilionių ėjo, gal net keliais ropodavo vaitodami, verkdami ir vildamiesi ten (pas tėvą Stanislovą) surasti užuovėją. Jiems tai buvo tikras vilties kelias – ištvertas, iškentėtas, ne toks kaip mūsų piligrimų – turistų. Šiame kelyje pasveikinti žmonės, palinkėdavo gero kelio iki Paberžės, lyg tai būtų visų keleivių galutinis tikslas, žygio finišas.

Paberžėje tą vakarą buvo ramu ir tylu. Prie klebonijos nė gyvos dvasios. Tik švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios zakristijos durys buvo praviros ir ten besikrapštanti moteris maloniai atsakė, kad čia bus galima apsistoti ir ne palapinėje. Ji neskubėdama mus atsivedė į senąją tėvo Stanislovo kleboniją ir pasiūlė pasirinkti kambarį, kuriame galėtume įsikurti. Pasirinkome tą tolimesnį, kuriame buvo trys lovos ir krosnis. Apsižvalgę po kitus kambarius, prisėdome didžiajame kambaryje, kuriame prie sunkaus stalo – kelmo vykdavo daugelis pokalbių, diskusijų, ginčų. Čia moteris prisistatė, esanti Regina Galvanauskienė, besirūpinanti ir Šilingo dvare esančiu 1863 m. sukilimo muziejumi ir kitais Paberžės muziejais. Apsidžiaugusi „Pranciškoniško vilties kelio“ idėja, linkėjo, kad šios idėjos dėka kuo daugiau piligrimų apsilankytų Paberžėje.

Pradėjus ruošti vakarienę, po virtuvę pradėjo sukiotis tamsiai rainas katinas, turbūt dar savo ausimis klausęs tėvo Stanislovo atsidūsėjimų. Pasijuto jauki tų laikų aplinka, betrūko tik tėvo Stanislovo balso. Dar Miegėnuose nusipirkome Cabernet Sauvignon vyno butelį ir ketinome jį vakarieniaudami smaguriauti su Parmigiano Reggiano sūriu. Kai sūris buvo supjaustytas ir vynas išmėgintas, Regina mums dar atnešė šviežio pieno, tris kiaušinius ir duonos! Tai bent piligriminė vakarienė! Tačiau čia netikėtai pasigirdo keistokas garsas, tarsi kažkas grindimis ridentų nedidelę medinę kaladėlę. Nustebome, kad didysis sūrio gabalas dingo ir netrukus po stalu pamatėme kur jis. Rainas katinas godžiai kramsnojo Parmigiano Reggianą, kartkartėmis jį neatsargiai numesdamas ant grindų. Supykę, iš apmaudo vijome jį lauk su visu sūriu. Gal ir kvailai pasielgėm: jeigu būtume jam dar vyno pasiūlę, gal būtų ir kokį atsidūsėjimą sumurkęs.

O atsidūsėjimų čia būta ne vieno. Jolita atsikėlė šeštą valandą ryte ir verandoje mėgaudamasi kava su pienu skaitė tėvo Stanislovo išverstas R. M. Rilkės eiles:

Myliu savo esmės tamsiąsias valandas,

Kai mano jausmai pasineria:

jose aš lyg senuose laiškuose

randu savo kasdieninį gyvenimą, jau kartą gyventą

 

                                                                                                   ir kaip legendą platų ir nugalėtą.

                                                                 Tada man darosi aišku, kad aš esu rūmas

                                                          antram, be galo plačiam gyvenimui.

Taip slinko valandos ir vis nesinorėjo iš čia išeiti. Ne, tai ne todėl, kad norėjome apžiūrėti buvusį Šilingo dvarą, ne todėl, kad dar norėjome aplankyti kapinaites, ne todėl, kad dar norėjome Paberžės parapijos antspaudo piligrimų pase, ir net ne todėl, kad 12 valandą buvo laidotuvių pamaldos su Eucharistijos šventimu. Kažkas mus laikė kaip prirakintus šioje aplinkoje, šioje erdvėje. Taip būtume dar ilgai užtrukę, tačiau gerokai po pietų ištrūkti padėjo paties Stanislovo eilės:

Paimkim maisto, nes „dar ilgas kelias.“

Pelenuose kepta duona.

Atgailos duona... Temaitina mane.

Viešpatie, tai duona – turiu eiti... 

5 diena. Paberžė – tiltas per Nevėžį Surviliškyje – Šeteniai 17,1 km

Iš Paberžės ėjome link Surviliškio žvyrkeliu šalia Liaudės upelio, pro Užupę, netoli nuo Bakainių piliakalnio. Šioje atkarpoje sutikome pagundą. Pro šalį važiuojantis automobilis sustojo ir pasisiūlė pavežėti. Kai pareiškėme savo tvirtą ryžtą tik eiti, geranoriškas aplinkosaugos specialistas pasiūlė nuvežti ir parodyti Bakainių piliakalnį ir atvežti į tą pačią vietą iš kur mus paėmė. Piliakalnį tikrai verta buvo aplankyti.  Surviliškyje už kapinių yra „beždžionių“ tiltas per Nevėžį. Šiame pėsčiųjų žygyje tai svarbus tiltas nes be jo tekų stipriai keisti maršrutą, arba pėdinti per Krekenavą arba per Kėdainius. Tai būtų labai neparanku, norint iš Paberžės pasiekti Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo (1911 – 2004) gimtinę Šeteniuose. Iki jų nuo Surviliškio pėsčiųjų tilto veda senasis Kauno – Rygos kelias Nevėžio slėniu, pro Šventybrastį. Tai viena iš gražiausių „Pranciškoniško vilties kelio“ atkarpų. Ne veltui Č.Milošas savo eilėraštyje „Lanka“, apie ją taip rašė:

Tai buvo paupio lanka, vešli, dar nešienauta,

Skaisčiąją birželio saulės dieną.

Aš jos ieškojau visą amžių, radau, atpažinau,

Ten tarp žolės ir gėlės, kadaise pažįstamos vaikui,

Pro primerktus vokus siurbiau tą šviesą,

Ir kvapas mane apsėmė, bet koks žinojimas baigės.

Staiga pajutau: išnykstu ir raudu iš laimės.

 

 

Taip jaukiai ir šiltai jis kalbėjo apie mitų ir poezijos žemę – Lietuvą. Ir nors teigė esąs ne lietuvių poetu, tačiau pripažino, kad Lietuvos kraštovaizdžiai ir jos dvasia jo niekada neapleido. Tuo įsitikinti galima tik atėjus (būtent atėjus, o ne atvažiavus) Nevėžio slėniu, pro Zavišų dvaro liekanas, pro Šventybrastį iki jo senelių Kunotų svirno, kuriame dabar veikia nedidelis konferencijų centras, skirtas menininkų, literatų ir studentų iš Lietuvos, Lenkijos, bei kitų kaimyninių valstybių bendradarbiavimo skatinimui. Šventybrastyje, dvarininkų Zavišų pastatytoje Kristaus Atsimainymo bažnyčioje buvo pakrikštytas būsimas Nobelio premijos laureatas ir jo motina, joje susituokė jo seneliai, šalia jos šimtamečių ąžuolų apsuptyje palaidoti Č.Milošo proseneliai iš motinos pusės Siručiai. Ne per toliausiai stovi paminklai Nepriklausomybei, bei 1863 m. žuvusiems sukilėliams atminti. Atėję nuo Nevėžio upės ir užlipę ant kalno prie svirno, nusprendėme čia apsistoti nakvynei, nors pagal tos dienos maršrutą turėjome eiti dar apie 10 km. Tačiau čia norėjosi pasilikti ir pabūti. Beliko tik įsitikinti ar galima Č.Milošo senelių dvaro kieme statyti palapinę. Beieškant vandens ir šio to vakarienei, netoli svirno sutikome šalia gyvenančią Romą Kožukauskienę, kuri kasdien priima atvykstančius ekskursantus, prižiūri svirną ir aplinką.

Roma leido mums apsistoti nakvynei palapinėje, sukurti laužą laužavietėje, kepti bulves (tam parūpino mums folijos), supažindino su svirne esančiu konferencijų centru (leido nusiprausti jame esančiame duše) ir maloniai dalijosi savo prisiminimais iš vykusių renginių ir susitikimų su Č.Milošu. Tai buvo daug daugiau negu sausa ekskursija. Pajutome, kad mus įtraukia mistinė milošomanija ir iš čia mes neištrūksime taip greit, kaip planavome. Roma atsinešė ne tik didžiulį termosą su karštu vandeniu, bet ir kone visas Č.Milošo knygas ir vis pasakodama apie jo ir jo tėvų, senelių biografiją, istoriją, citavo ir citavo ištraukas iš jų. Pro akis slinko jo knygų herojų istorijos, palengva artinomės prie vis gilesnių dalykų. Prie to kas jam buvo svarbiausia, dėl ko jis visą gyvenimą kovojo: dėl žmogaus, kuris palaiko pasaulio gyvastį, kuris atsispiria nihilizmui ir savidestrukcijai. Netgi jei tas jo žmogus yra tremtinys, atskirtas nuo savo šalies, kultūros, tradicijų, istorijos ir religijos.

Vienas iš netikėčiausių faktų apie Milošą buvo tai, kad jo archyve buvo aptiktas jo paties atliktas Lietuvos himno vertimas į lenkų kalbą. V.Daujotytė neseniai išleidusi knygą „Lietuviškieji Č.Milošo kontekstai“, taip komentavo šį faktą:

Tai ne tik netikėtas faktas, bet ir didelė mįslė... Didelė mįslė, kodėl Milošas tai darė. Mūsų himno tekstas iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprastas, bet jis vėlgi turi gilias šaknis – su LDK, Adomu Mickevičiumi. Tikėtina, kad Milošui buvo svarbus himno teksto visuomeninis pobūdis. Matyt, jis ieškojo atsakymo į Lietuvos ir Lenkijos santykių klausimą. Vertimas į lenkų kalbą lyg ir grąžino jį prie ištakų. Jis klausėsi to skambesio, galvojo, kaip tai galėjo skambėti kita kalba – lenkų. Milošas jautė, kaip viskas yra arti. Jeigu arti yra Mickevičius, vadinasi, arti yra ir lenkų kalba. Galbūt jis turėjo ir pragmatinį tikslą – norą, kad lenkakalbiai Lietuvos piliečiai giedotų himną savo gimtąja kalba, jeigu jiems tai artimiau širdžiai, ir pasitikėtų labai autoritetingu vertimu. Ne šiaip kažkieno vertimu, o paties Milošo.

6 diena. Šeteniai – Lančiūnava – Šėta – Bukonys 35,5 km

Po ilgų atsisveikinimų su Roma, apie pusiaudienį išėjome iš Šetenių, kirtome naująjį asfaltuotą plentą Kėdainiai – Panevėžys ir toliau ėjome tiesiai žvyrkeliu į Lančiūnavą. Nors Roma buvo perspėjus už kilometro pasukti kairėn link sodybos, o ją praėjus pasukti dešinėn, mes nužygiavome tiesiai be jokių posūkių, lyg būtume apsvaigę nuo milošomanijos dozės. Taip nejučia nusukę pietų kryptimi, priartėjome prie Kėdainių ir supratome, kad paklydome. Gal kitiems pavys to išvengti, tačiau ar kam nors neteko pasiklysti? Nebūtinai kelyje, mieste arba miške. Kam neteko paklysti gyvenime? Labai panašus jausmas, kai su gera nuotaika, įkvėptas gerų vedlių ir idėjų, eini labai sparčiai tikėdamas netrukus pasiekti tikslą. Apmaudas susimaišo su nusivylimu, kad tiek laiko sugaišta (einant tai daug geriau pajuntama). Tačiau būtent laiko nesugrąžinsi ir supranti, kad vėl turiu eiti. Svarbu tiktai susiorientuoti žemėlapyje ir atrasti naują, gerą kryptį.

Grįžome atgal šiaurės rytų kryptimi į teisingą kelią, pro Rudžius ir Stuobrius išėjome tiesiai prie Lančiūnavos dvaro. Iš Lančiūnavos pro Milžemius, miško keliu – visišku off-road‘u, per pelkę kirtome Šumeros upelį ir pasiekėme Šėtą. Šioje vietoje kur off-roadinis kelias kerta Šumerą yra graži poilsiavietė. Joje galima ne tik trumpam stabtelėti, bet ir pasistatyti palapinę nakvynei. Tiesa medinis tiltas per upelį supuvęs, tačiau šalia jo yra pėsčiųjų tiltas.

Iš Šėtos asfaltuotu plentu išėjome link Bukonių. Šis plentas nebuvo labai judrus. Diena buvo vakarop, todėl be sustojimo nuėjome beveik 10 km ir pradėjome ieškoti vietos nakvynei. Šį kartą pasiteiravome keliose sodybose, ar nebūtų vietos palapinei. Turėjom ir slaptą norą: galbūt kas nors išdrįs pasiūlyti nakvynę namuose. Tačiau net palapinės lauko pievoj niekas neleido statyti. Priėjome Bukonis ir apsistojome apleisto dvaro sode. Ryte Jolita užėjo į kaimyninę sodybą vandens, pieno, kiaušinių. Sodybos šeimininkas tik ką švariai išplovęs namų grindis, pasiguodė nieko neauginąs, nes žmona neseniai pasimirė ir jam nieko nesinori. Toks paprastas žmogiškas skausmas – nieko nesinori. Ačiū jam ir už vandenį ir Dieve padėk jo skausme. 

7 diena. Bukonys – Upninkai – Eglinė 29,4 km

Nuo Bukonių iki Upninkų ėjome žvyrkeliu, o paskui asfaltuotu keliu negailestingai kaitinant saulei. Prieš pat Upninkus nuokalnė baigėsi tiltu per Šventąją. Džiaugsmui nebuvo galo: pagaliau išsimaudysime. Tačiau oras buvo tvankus ir jautėsi, kad artinasi lietus. Todėl ir išsimaudžius eiti nebuvo lengva. O ketinome nueiti dar bent 10 km. Už Upninkų prasidėjo platus žvyrkelis, kuriuo eiti buvo nelengva, nes šviežiai papiltas žvyras slydo iš po kojų. Vargino ir nuo intensyvaus automobilių judėjimo keliamos dulkės. Net apmaudu, kad tik ką išsimaudę vandenyje, dabar murkdomės dulkėse. Kaip ir kiekvieną dieną, pradedame melstis rožinį. Šį kartą už šeimas. Staiga matau, kaip Jolita su kuprinės našta krenta ant žvyrkelio kaip pakirsta. Paaiškėjo, kad vieno bato raiščiai užsikabino už kito bato kilputės. O aš ėjau visai šalia ir nieko nepadariau, kad ji nepargriūtų. Nelengva kuprinė žmogų padaro gan nepaslankų ir staigius judesius atlikti beveik neįmanoma. Tačiau vis tiek negalėjau suvokti kaip galėjau leisti jai parkristi. Padėjau bent atsistoti, apiploviau žaizdas ir ėjome toliau. Tik netoli. Po kelių šimtų metrų, lygiai toks pats skaudus antras kritimas ant tų pačių žaizdų, dėl tų pačių batraiščių išdykavimo su kilputėmis. Nusprendėme baigti dienos žygį ir prie artimiausio miškelio, šalia upelio sustojome nakvynei pavargę ir žaizdoti. Tvankus oras spaudė prie žemės, nes artinosi lietus ir mus agresyviai užpuolė uodai. Juos vaikant išsivirėm vakarienę ir sprukom į palapinę. Netrukus į ją pasibeldė pirmieji lietaus lašai. Kaip gera savo namelyje. Gera dar ir dėl to, kad ryt po lietaus žvyrkelis nedulkės nuo pravažiuojančių automobilių.

Skaudu buvo matyti artimą žmogų parpuolantį. Dar skaudžiau jį matyti parpuolant antrą kart. O skaudžiausia matyti jį vis parpuolantį ir kai tu negali jį nuo to sulaikyti. Ar tai nepanašu į mūsų kasdienybę? Juk dažnai sutinkam pažįstamus, artimus (ir ne tik) žmones krentančius į alkoholizmą, kitokias lengvas ir sunkias priklausomybes. Beveik kasmet kažkas užsineria kilpą ant kaklo. Ir tu kartais būni visai šalia, ir bejėgiškai tai stebi. Ne todėl, kad tau vis tiek. Todėl, kad ne visada tu gali jam padėti. Tu gali padėti ir tyliu buvimu šalia. 

8 diena. Eglinė – Čiobiškio keltas – Savarinė – Paparčių vienuol. 27,3 km

Sekmadienio rytas po lietaus buvo gaivus ir kelias tikrai nedulkėjo. Šiandien buvo jau septintoji mūsų žygio diena ir mes turėjome per Liukonis, Čiobiškį, persikelti keltu per Nėrį ir pasiekti Betliejaus seserų vienuolyną už Paparčių. Dienelė vėl buvo saulėta ir karšta, todėl sustodavom pusvalandį atsikvėpti po kiekvienos valandos žygio. Unikalų Čiobiškio (Padalių) keltą, veikiantį be jokio jėgos agregato, pasiekėme 14.30 val. lygiai po savaitės 200 km žygio nuo Palendrių. Šis keltas juda dėl upės srovės poveikio į vairo plunksną, o krantus jungiantis plieninis lynas neleidžia vandens srovei nunešti kelto. Neabejotinai tai unikalus Lietuvos technikos paminklas, kurį į upę nuleido apie 1978 m. Sklando gandai, kad Padalių keltui greit gali būti paskutinė vasara, nes aplinkiniuose kaimeliuose lieka vis mažiau gyventojų, o vienas kitas turistas užklysta tik savaitgaliais, todėl keltą išlaikyti ne naudinga. Verslas yra verslas, o turistai ir kiti klajūnai tegu eina sau... Bet vis tiek būtų gaila netekti tokio unikalaus technikos paminklo, kurio aš niekur kitur pasauly nemačiau.

Lygumas kitoje Neries pusėje pakeitė kalvos ir kalneliai. Einant iki Betliejaus seserų vienuolyno teko vėl paklajoti. Už trijų kilometrų nuo kelto, Savarinėj moteris parodė tolumoje bažnyčią ir nurodė kelią kuriuo ją galima prieiti. Apsidžiaugėme matą orientyrą ir lauko keliais sparčiai pėdinome jo link, tikėdamiesi spėti į penktos valandos liturgines valandas. Tačiau priartėjus per kelis kilometrus, kai išryškėjo bažnyčios kontūrai, supratome, kad tai ne Betliejaus seserų, bet Paparčių šv. Stanislovo ir šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia. Nuo jos iki tikslo dar buvo likę beveik keturi kilometrai. Supratau, kad nuėjus du su pusę kilometro rytų kryptimi, prie Mičiūnų kaimo reikėjo pasukti šiaurės rytų kryptimi link Nėries ir tada už valandos buvo galima pasiekti vienuolyną. Dar kartą įsitikinau, kad kompasas būtų padėjęs išvengti tokių nuklydimų.

Betliejaus Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir šv. Bruno vienuolija – toks pilnas šios dvasinės salelės pavadinimas ir kartu viena iš 39 moterų vienuolijų Lietuvoje. Sutikta svečių vyresnioji maloniai mus priėmė, apgyvendino atskirame name esančiame erdviame šeimos kambaryje su dušu ir virtuve. Numatę kuprines nusliūkinom į liturgines valandas, kurios šįkart buvo ne penktą, o pusę septynių. Klausėmės dangaus balsų liturgijos, aukojom savo žygį, šios dienos nueitus kilometrus ir dėkojom už tokias mūsų sekmadienio pamaldas. Į kitokias nesuspėjom, tikėdami, kad Dievas mums bus gailestingas.

Vienuolyno kaimynystėje įsikūręs visas svečių namelių miestelis. Vienuoliškai kuklios architektūros, celės pavidalo namelis, su mini dušu-tualetu, lova ir klauptuku suteikia galimybę būti tuo kuo iš tiesų esi. Nežinau kodėl, tačiau šis namelių miestelis vadinasi labai prabangiai – ermitažu. Iš tiesų taip verta pavadinti tai, kas iš tikrųjų yra tikroji prabanga. Juk prabanga yra šiame veiklomanijos apimtame pasaulyje nieko neveikti ir leisti sau pabūti vienuolyno celėje.

Nors pirmadienis vienuolyne buvo dykumos diena ir jokios liturginės valandos nevyko, negalėjome palikti šios tylos ir ramybės vietos. Ėjome į bažnyčią adoruoti, neskubėdami pusryčiavome ir taip ištempėm laiką iki tol kol prieš kelionę mums pasiūlė karštos pietų sriubos. Sėdėjom grožėdamiesi nešienauta pieva su žydinčiomis pivonijomis ir tylėdami srėbėm kopūstienę. Kaip skanu. 

9 diena. Paparčių vienuol. – Paparčiai – Kazokiškės – Tiltas per Nėrį 25,8 km

Iš vienuolyno išėjome po vidudienio ir pro Paparčius išėjome į vieną ilgiausių atkarpų. Nuo Paparčių iki Kazokiškių – 16 km, tačiau žvyrkelis nebuvo nuobodus. Džiaugėmės kalvotu kraštovaizdžiu, kelio vingiais, sutiktais drąsiais zuikiais ir tuo, kad jame buvo mažai automobilių. Ilgas atstumas labiau juntamai įrėmino mus į laiko rėmus. Automobiliu judėdamas gali važiuoti 60 km/h, gali 110 km/h. Taigi tam tikrą atstumą gali pasiekti per valandą arba per pusvalandį. Einant pėsčiomis – 5 km/h buvo mūsų maksimalus, kreiserinis ir tuo pačiu vidutinis greitis. Taigi žinojom, kad maždaug po 4 valandų ėjimo (ir dviejų pusvalandžio pertraukų) būsime Kazokiškėse. Ėjimo laikas, laikas praleistas einant, laikas ir ėjimas – žygyje tapo sinonimais. Eini, reiškia laikas eina ir tu junti tą to laiko tėkmę. Ta to ėjimo laiko tėkmė įsipynusi į ėjimą. Jie abu visur kartu. Kai sustoji pailsėti, atrodo, kad laikas sustojo pailsėti kartu. Bet turiu eiti...

Pusiaukelėje sustojome pasigrožėti Kernave. Taip, Kernavę turėjome galimybę pamatyti iš kito Nėries kranto ir dar ilgai ja grožėtis nuo kalvų vis nuo jos toldami keliu. Kazokiškėse pro švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčią ėjome link Vievio tilto per Nėrį, kur ketinome apsistoti paskutinei nakvynei prieš Vilniaus šturmą. Kazokiškių bažnyčioje klebonaudamas šviesios atminties mąstytojas Česlovas Kavaliauskas prieš daugiau kaip keturiasdešimt metų iš senosios graikų kalbos į lietuvių pradėjo versti Naująjį Testamentą, kurį užbaigė Vievyje 1972 m. Miestelis atrodė labai tvarkingas ir jokio sąvartyno smarvės nepajutome. Ir nors ji tikrai labiau juntama Vilniuje Lazdynuose, mes einame būtent ten.

10 diena. Tiltas per Nėrį - Dūkštos - Rastinėnai - Karveliškės – Vilnius 41,1 km                   

Keistas jausmas apėmė atsikėlus paskutinį žygio rytą, kad kitą rytą turbūt atsibusi savo lovoje. Negaliu pasigirti, kad mane aplankė tas keistas jausmas, kurį pajuto Čarlzas Lindbergas pirmąkart perskridęs Atlantą ir artėdamas prie nusileidimo tako. Jam norėjosi atitolinti tą akimirką, kai lėktuvo ratai palies nusileidimo taką, jis sustos ir gerbėjai jį užpuls. Jis mėgavosi tuo, kad lyg būtų jau viskas padaryta ir norėjo, kad tai kuo ilgiau truktų. Priešingai. Man norėjosi namo, norėjosi apkabinti laukiantį sūnų, atsisėsti visiems kartu prie stalo ir padėkoti Dievui už viską. Tikrai viską, nes visko reikėjo. Reikėjo lietaus ir saulės, kad jį nudžiovintų, reikėjo nuobodžių lygumų, reikėjo kalnų ir įkalnių (ypač tos paskutinės Lazdynuose), reikėjo nuokalnių, reikėjo žvyrkelio dulkių, kritimų ir atsikėlimų, žaizdų, pūslių, šašų, reikėjo skausmo blauzdose, klubuose, kelių sąnariuose, pečiuose, reikėjo sūrių marškinių su baltomis druskos dėmėmis ant jų, reikėjo skruzdėlių, musių ir uodų, reikėjo tylos ir maldos, paklydimų ir sugrįžimų, netikėtų susitikimų, ...

Bet buvo ir žydrų katilėlių pievelė, ir žemuogių pievelė, buvo ir vyturio giesmė, ir jo skrydis į žemę kaip akmens krytis, buvo ir paukščių simfoninis armydelis anksti rytą ir prausimasis rasa, buvo upė ir maudynės joje, buvo Rilkė ir tėvas Stanislovas, ir Milošas, ir Kavaliauskas, ir kava ant Dubysos kranto, buvo vanduo iš šulinio ir iš šaltinio, ir jazminų kvepėjimas, ir irisų žydėjimas, varlių kvanksėjimas, ūkimas ir dūsavimas, saulės kaitra ir gaivus vėjas, ...

Dieve mano, bet mes nei karto nesipykom, nebuvom alkani, nei karto susirgę, nei užpulti, nei apiplėšti. Eidami mes tiesiog galėjom grožėtis Lietuva.

Nuo Vievio tilto per Nėrį pasukome judriu plentu iki kavinės prie Verkšionių, kurioje mėgavomės kava grožėdamiesi Nėries slėniu ir šviežio žalumo miško platybe. Už kavinės nusukome nuo judraus kelio link Karmazinų piliakalnio. Nuo jo pradėjome žygį Dūkštos pėsčiųjų pažintiniu taku, esančiame Nėries regioniniame parke. Tai dar vienas vertas dėmesio objektas, kurį verta aplankyti įvairiais metų laikais. Nuostabaus grožio kalnų upė, pakilimai (iki 130 m aukščio) ir nusileidimai šalia jos, bei nepakartojami vaizdai nuo sutvarkytų regyklų sudaro įspūdį lyg būtum Šveicarijoje arba Slovakijoje. Retai kur galima vieną netoli kito pamatyti tris piliakalnius: Karmazinų, Buivydų ir Bradėliškių. Šiame grožio kampelyje praleidome kelias valandas ir Dūkštas pasiekėme apie pietus.

Nuo Dūkštų šv. Onos bažnyčios neilgai paėję plentu, pasukome žvyrkeliu pro Adomčiškes link Elniakampio ežero. Jame išsimaudę atsigaivinome ir ėjome toliau iki T sankryžos, kurioje pasukome kairėn link Rastinėnų. Pro Rastinėnų šaltinį, pačius Rastinėnus, Čekoniškes vakarop pasiekėme Karveliškių kapines. Tikėjomės, kad nuo čia per valandą pasieksime namus. Buvome nusiteikę bet kokia kaina pasiekti namus ir jokiu būdu nesinorėjo statyti palapinę Vilniaus prieigose. Tačiau kelias iki mūsų namų šalia Bukčių miško pasirodė daug ilgesnis negu tikėjomės. Nuėjus penkis kilometrus, pradėjo temti. Laikas slinko lėtai, o namai neartėjo. Mums net atrodė, kad mes sukamės vietoje: kiek benueitume Gariūnų ŠEC kaminas vis tebekyšojo toje pačioje vietoje. Taip buvo todėl, kad mes vis ėjome palei Nėris kilpą.

Pagaliau pradėjome tolti nuo upės, sutemo dar labiau. Miške viskas atrodė dar tamsiau. Žvyrkelis pradėjo kilti įkalnėn, po to vingiuoti, tačiau įkalnė nesibaigė ir jokios prošvaistės nesimatė. Kilometro atkarpoje kelias kilo apie 50 metrų ir kartais tamsoje atrodė, kad įkalnė niekada nesibaigs. Pagalvojau: gal tai sapnas ir todėl ta įkalnė atrodo begalinė? Gerai, kad tas Dievo padaras Merylin Manson‘as tądien, tuo pat metu koncertavo Kaune, o ne Vilniuje, nes dar būtų kas nors vaidentis pradėjęs. Tikra tiesa, kad tamsa yra tirščiausia prieš aušrą.  Kuprinės naštos prispausti, ėjome palinkę ir matėme tik savo batus ir jų lėtus žingsnius žvyrkelyje. Staiga pakėlę akis pamatėme miesto žiburius. Apsidžiaugėme, kad tai pagaliau Vilnius. Tačiau priėję nustebome, nes mums tai buvo visai nepažįstamas rajonas. Gal čia Karoliniškės? Tačiau tai buvo naujai pastatytas gyvenamųjų namų kvartalas Gudeliuose. Nuo jų Lazdynų transporto mazgas ir Neste degalinė atrodė taip įspūdingai, tarsi būtume atėję į Paryžiaus priemiestį.

Likus pusvalandžiui iki vidurnakčio mes peržengėme namų slenkstį ir puolėme į glėbį laukiančiam sūnui Dominykui ir vienas kitam. Įveikę net 41 km dar šiandien mes pasiekėme namus. Ant švaraus stalo garuojančios bulvės ir šaltibarščiai. Pagaliau visi kartu meldžiamės:

Dieve, dėkojame Tau už šią kelionę, joje patirtus sunkumus, nepakartojamus įspūdžius ir joje patirtas Tavo dovanas ir malones. Dėkojame Tau už visus kurie laukė ir maldoje buvo su mumis visą kelionės laiką. Dieve laimink visus tuos kuriuos mes sutikome kelyje. O dabar palamink mus, palaimink mūsų vakarienę, kurią valgysime iš Tavo apvaizdos, per Kristų mūsų Viešpatį. Amen.

Pranciškonų vilties keliu nuo Palendrių iki Vilniaus mes įveikėme 283 km atstumą per dešimt dienų... Tačiau tai tik sausa, neskani statistika, kuri užmaskuoja tai kas mus praturtino. Dar beliktų išvardinti kiek reikia pasiimti maisto, kojinių, apatinių ir kitų rakandų ir iš viso to apie ką buvo pakiliai kalbama prologe, beliktų šnipštas. Kam tada reikalingas pasitikėjimas ir tikėjimas, jeigu viskas žinoma, iki centimetro išmatuota, iki gramo atseikėta ir suskaičiuota? Todėl ir nesinori vardinti asmenų priėmusių nakvynei, jų telefonų numerių, maršruto taškų GPS koordinačių ir kitų smulkmenų. Dievas gausiai jiems visiems teatlygina.

Tiesą sakant apie daiktus, dar žygio metu tapo aišku, kad kuprinėje buvo gabenami keli visai nereikalingi rakandai. Dėl jų kuprinės svoris tikrai galėjo būti keliais kilogramais mažesnis. Atsarginių batų, dujų balionėlių ir fotoaparato, kurio baterijos išseko po kelių dienų, gal ir galima buvo atsikratyti, kažkam juos tiesiog paliekant. Vis tiek turtas. Tačiau kaip atsikratyti nebaigtos skaityti knygos, kurią pasiėmėm skaityti laisvalaikiu? O po kelių dienų tapo aišku, kad mes jau skaitome daug įdomesnę ir turiningesnę knygą.

Prieš dešimt metų su šeima teko keliauti dviračiais po Gotlando salą, esančią Baltijos jūroje. Kelionės metu pailsėti stodavome liuteronų bažnyčiose, kurių bokštus pamatydavome jau iš tolo. Ar tai buvo atsivėsinimas nuo saulės kaitros, ar tai buvo vieta kurioje išgręždavome perlytus rūbus, jos visur ir visada buvo atviros, tai yra atrakintos. Nors jos beveik visada būdavo tuščios, tačiau jose deganti žvakė liudydavo apie Šviesą ir tai, kad tu esi laukiamas Tėvo namuose.

Mūsų numintame pranciškonų vilties kelyje beveik visos bažnyčios būdavo užrakintos. Išimtis tik Tytuvėnuose, Šiluvoje, Paberžėje ir Paparčiuose. Suprantama, kad bendruomenės ir klebonai rūpinasi bažnyčių saugumu ir jose saugomomis vertybėmis. Gal būt Lietuvos žmonės dar ne tokie dievobaimingi kaip švedai? Tačiau ar neužrakindami vienintelės vilties duris, mes neprarandame didžiausios vertybės – žmogaus? Gal būt mažose bendruomenėse jam labai nejauku ateiti į bažnyčią per pamaldas? Ypač jeigu jis kojos niekad nebuvo įkėlęs. Ar neatsitiks taip, kad po dešimt metų teks rasti užrakintas ir išvardintas garsiąsias šventoves? Nors jos bus išpuoštos, išdailintos, sutvarkytos ir apsodintos gražiausiais gėlynais. Tačiau ar jie kvepės, kaip Andriejaus Tarkovskio filme apie žydinčių gėlių kvapą zonoje Profesoriaus ir Rašytojo paklausė Stalkeris? „Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 8b)

VIETOJ EPILOGO

Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,

žydro veido, kaip žydras dangus,

kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė

per pasaulį keliauja žmogus.

 

Eina jis pro karališkus sostus,

pro muziejus monarchų senų,

nuo karūnos jų dulkes nušluosto,

nuo stabų užmirštų akmenų.

 

Per marias nemarias, per plačiausias

ir per kalnus vainikais baltais

nei kelių, nei dienų nesiklausęs

jis lig Nemuno klonių ateis.

 

Žengs per girią, kaip eglių ošimas,

pasipuošęs žiedais kadugių,

kaip šventosios taurės piligrimas

bris per plaukiantį lauką rugių.

(B.Brazdžionis, Per pasaulį keliauja žmogus)

©Lietuvos piligrimų bendrija, 2004 - 2018 | Darius Liutikas, +370 614 94092